Prisijunkite
Religija ilgą laiką buvo atsakymas į visus klausimus: apie gyvenimą, mirtį, gėrį ir blogį. Ji formavo moralę, bendruomenes, net įstatymus. Tačiau vis daugiau jaunų žmonių šiandien į šį klausimą atsako kitaip – man to nebereikia. Ne todėl, kad jiems nerūpi dvasiniai dalykai, o todėl, kad jie jų ieško kitur.
Pasaulis tampa atviresnis: su daugiau informacijos, daugiau alternatyvų, daugiau savęs paieškos galimybių. Ir kartu, žinoma, daugiau abejonių. Jauni žmonės vis dažniau klausia: ar religija dar reikalinga? Ar tai tikėjimas, ar mechanizmas, skirtas valdyti elgesį ir mintis?
Religija nebeatrodo savaime suprantamas autoritetas. Ji tapo vienu iš pasirinkimų, o ne vieninteliu. Ir ši laisvė ne visiems patogi. Kai kam – išlaisvinanti, kai kam – kelianti nerimą. Bet faktas lieka: atsiribojimas nuo religijos tampa vis dažnesniu reiškiniu, kurį verta suprasti ne kaip puolimą, o kaip pokytį.
Nuo tradicijos prie pasirinkimo
Anksčiau tikėjimas buvo perduodamas kaip paveldas: tu gimei tokioje šeimoje, taigi priklausai tam tikrai tikybai. Tai buvo tapatybės dalis, net jeigu apie ją per daug negalvojai. Tačiau nauja karta augo kitaip – su galimybe rinktis, lyginti, svarstyti. Ir daugelis renkasi būti laisvi nuo priklausomybės.
Kai religija tampa pasirinkimu, atsiranda klausimai: ar tai man artima? Ar tai atitinka mano pasaulėžiūrą? Ir dažnai atsakymai nebeatitinka vaikystėje išmokto teksto. Jauni žmonės neatsisako dvasinių paieškų, jie tiesiog ieško formų, kurios jiems nesijaučia kaip kontrolė.
Neateina ne todėl, kad nesvarbu
Religijos atsisakymas dažnai nėra vien tik abejingumas. Priešingai, tai dažnai ilgų svarstymų rezultatas. Jauni žmonės nori autentiško ryšio, o ne ritualo dėl ritualo. Jie klausia: ar šventė be prasmės dar šventė? Ar malda be nuoširdumo dar turi jėgos?
Daugeliui religinių institucijų tai tampa iššūkiu, nes sistema, kuri ilgą laiką buvo nekvestionuojama, dabar turi pagrįsti save. Ne bausme, ne baime, bet prasmės pasiūlymu, o tą padaryti lengva nėra.
Kontrolė ar bendruomenė?
Viena iš priežasčių, kodėl jaunimas tolsta nuo religijos, tai įtarimas, kad už jos slypi ne tik dvasiniai motyvai, bet ir socialinė kontrolė. Draudimų, taisyklių, „taip negalima“ gausa, kai kuriems atrodo kaip būdas reguliuoti elgesį, o ne ugdyti žmogų.
Ypač jautrūs klausimai, susiję su lytiškumu, asmens teisėmis, identitetu. Kai religija pasirodo kaip vertinanti ar atstumianti tam tikras žmonių grupes, jauni žmonės nenori būti jos dalimi. Jiems bendruomenė turi reikšti priėmimą, o ne išankstinį vertinimą.
Kur ieškoma vietoj?
Religijos vietą dažnai užima dvasinės praktikos, meditacija, savianalizė, net psichologija. Jauni žmonės ieško ne dogmų, o procesų: būdų būti su savimi, su kitais, su pasauliu. Jiems svarbi dvasinė sveikata, bet ne per institucinius formatus.
Neretai atsiranda savotiška individuali religija, kur kiekvienas susikuria savo pasaulėjautą iš įvairių šaltinių: filosofijos, gamtos, meno, net astrologijos. Tai nėra paviršutiniškumas, tai bandymas atrasti save ne per struktūrą, o per ryšį.
Ar religija dar turi vietos?
Taip, žinoma, bet jei ji keičiasi kartu su žmogumi. Jei religija siūlo ir kelias klausimus, o ne tik pateikia atsakymus. Jei leidžia būti, o ne reikalauja būti tiksliai pagal taisykles. Jauni žmonės nebijo ieškoti, bet jie nori, kad ieškojimas būtų ne gėda, o vertybė.
Galbūt ateities religija nebus apie tai, ką reikia tikėti. O apie tai, kaip būti šalia vienas kito. Kaip išgyventi vienatvę, nerimą, netektį. Ir jeigu religija sugebės būti tuo švelniu atramos tašku, o ne griežtu korektoriumi – ji gali turėti daugiau šansų, nei dabar atrodo.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti