Milijonams žmonių gresią visiška katastrofa: ar žmonija atsidūrė prie apokalipsės slenksčio, kuri aprašyta net Biblijoje?

Tai pranašiškas įspėjimas apie didelius sukrėtimus pasaulyje. Šimtmečius ši eilutė buvo interpretuojama įvairiai, nuo metaforų iki pažodinių grėsmių. Tačiau dabar, kai viena didžiausių planetos upių sparčiai senka, ši simbolinė vizija įgauna realų pavidalą.

Kalbama ne apie mistiką ar religinę baimę, o apie moksliniais duomenimis pagrįstą katastrofą, kuri jau vyksta mūsų akyse. Biblijos eilutės ir klimato mokslas susiduria ten, kur gamta ima šauktis pagalbos.

Eufrato upė, tekančia per Turkiją, Siriją ir Iraką, ilgus šimtmečius buvo gyvybės šaltinis šiam regionui. Kartu su Tigru ji maitino seniausias žmonijos civilizacijas, kurios iškilo derlingose šių upių pakrantėse. 

Šiandien tai yra svarbiausia vandens arterija Vakarų Azijoje. Jos baseinas aprūpina apie 60 mln. žmonių. Tačiau upės lygis sparčiai krenta.

Irako vandens išteklių ministerija įspėja, kad dėl klimato kaitos ir ilgai trunkančių sausrų Eufratas gali visiškai išdžiūti jau iki 2040 metų. Per dešimtmetį netekta daugiau kaip 140 kubinių kilometrų gėlo vandens, o tai vienas prasčiausių rodiklių istorijoje.

Padėtį dar labiau komplikuoja įsisenėję regioniniai nesutarimai – Turkija, Sirija ir Irakass nesutaria dėl vandens paskirstymo ir bendro upių valdymo. Nepaisant to, kad Eufratas teka per visas šias šalis, bendradarbiavimo praktiškai nėra. 

Toks nesutarimas gali virsti rimtais konfliktais, nes vandens stygius tampa ne tik ekologine, bet ir politine problema.

Dėl vandens trūkumo auga ir sveikatos grėsmės. Vietovėse, kur vandens kokybė smarkiai prastėja, plinta infekcinės ligos, tokios kaip cholera, tymai, šiltinė. Vis daugiau bendruomenių neturi saugaus vandens, o humanitarinė padėtis sparčiai blogėja.

Ir štai šioje niūrioje tikrovėje vėl prisimenami Biblijos žodžiai – „šestasis angelas išliejo savo taurę ant didžiosios upės Eufrato, ir jos vanduo išdžiūvo“. Daug amžių tai buvo laikoma simboliu artėjančio pasaulio galo. 

Šiandien tai įgyja fizinę formą. Ne dangaus ranka, o mūsų pačių veiksmai, teršimas, beatodairiškas gamtos naudojimas, geopolitiniai kivirčai, verčia senąjį pasaulio centrą grimzti į sausros pavojų.

Upės išdžiūvimas kelia pavojų ne tik vietiniams gyventojams – jis turės poveikį visam regionui. Sutrikus žemės ūkiui, pablogėjus gyvenimo sąlygoms, žmonės bus priversti migruoti. 

Tai reiškia naujus srautus pabėgėlių, didėjančią įtampą kaimyninėse šalyse ir dar didesnį chaosą. Eufrato likimas dabar atsidūrė tarp dviejų pasaulių – senovės pranašysčių ir šiuolaikinių klimato tyrimų. 

Ir nors mistika vis dar gyva, aiškiausiai kalba mokslas – jei nesiimsime veiksmų, šis gyvybės šaltinis taps tik istorijos prisiminimu.

Primename, kad visai neseniai plačiai nuskambėjo istorija apie tai, kaip dirbtinis intelektas pateikė netikėtą atsakymą, kas iš tikrųjų parašė Bibliją. 

Galbūt tai tik dar viena nuoroda, kaip mūsų technologinis pasaulis vis dažniau atsigręžia į senus tekstus, ne tik dėl jų dvasinės prasmės, bet ir dėl to, kad jie pranašiškai atspindi pavojus, kuriuos kuriame patys.