Nepatikėsite, ką galite padaryti su šia piktžole: gali padaryti žalos daržui, bet tuo pačiu ir išgelbėti jūsų inkstus

Dažniausiai ji pasirodo liepą, kai ploni, išsišakojantys jos stiebai pradeda dengti takelius, gėlynus ir tarpus tarp plytelių. 

Prieš išmesdami ją į kompostą, verta sužinoti, kokios naudos gali atnešti ši augalo rūšis. Takažolė yra dviveidis svečias, nes sode ji yra grėsmė kitiems augalams, tačiau tuo pačiu turi naudingų sveikatai savybių.

Kas yra takažolė?

Takažolė yra plačiai paplitusi visoje Lietuvoje. Ji sėkmingai auga net skurdžiose, sausose ir stipriai eksploatuojamose dirvose. 

Dažniausiai pasirodo šaligatvių plyšiuose, gėlynų pakraščiuose, įvažiavimuose, vejoje, smėlio dėžėse ar tarp trinkelių. Augalas ypatingai atsparus mindymui, sausrai ir nepalankioms oro sąlygoms, todėl labai sunkiai išnaikinamas. 

Paprastai įsikuria tose vietose, kur žemė tanki, suplūkta ir beveik neturi humuso sluoksnio. Takažolei nereikia derlingos dirvos, ji klesti ten, kur kiti augalai vos išgyvena.

Takažolė atpažįstama pagal smulkius, lanceto formos lapus, esančius ant gležnų, šliaužiančių stiebų. Jos mažyčiai, vos pastebimi žiedeliai pasirodo vasaros viduryje. Nors augalas atrodo nežymus, jo plitimas gali būti labai intensyvus. 

Liepos mėnesį stiebai gali pasiekti keliasdešimties centimetrų ilgį ir suformuoti tankų augalinį sluoksnį paviršiuje. Stiebai dažniausiai būna raudonai ar žaliai nusidažę, stipriai išsišakoję ir šliaužiantys. 

Lapai nedideli, pailgi, lygiais kraštais, apie 0,5–2 cm ilgio. Žiedai blyškiai žalsvi, švelniai rausvi, išsidėstę lapų pažastyse, žydi nuo birželio iki rugsėjo.

Kaip kovoti su takažole?

Efektyviausias būdas pažaboti takažolę yra veikti anksti, dar prieš jai sužydint ir pradėjus sėti sėklas. Ji dauginasi itin sparčiai, vienas augalas gali subrandinti tūkstančius sėklų. Geriausias metas naikinti – vasaros pradžioje, kai tik pasirodo pirmieji daigai. 

Reguliarus ravėjimas kartu su šaknimis padeda ženkliai apriboti plitimą. Taip pat verta naudoti mulčią, kuris slopina piktžolių augimą. Norint apsaugoti daržą, naudinga anksti pasėti daržoves – birželio mėnesį jos jau bus pakankamai stiprios kovoti su piktžole. 

Tuščias vietas verta apsodinti žemę dengiančiais augalais, kurie konkuruos su takažole dėl šviesos ir erdvės.

Šaligatviuose ir įvažiavimuose galima naudoti mechaninius piktžolių šalinimo įrankius. Taip pat padeda natūralūs herbicidai, pavyzdžiui, acto pagrindu. Takažolė itin atspari, todėl reikia atkaklumo ir nuoseklumo. 

Jei niekas nepadeda, belieka cheminės priemonės – purškimus reikėtų atlikti be vėjo ir pakartoti tris kartus kas 10 dienų, įsitikinus, kad nebus lietaus.

Kuo naudinga takažolė?

Nors sode ji nemaloni, liaudies medicina ją vertina dėl daugybės naudingų savybių. Jos žaliuose ūgliuose gausu flavonoidų, taninų, mineralinių druskų, vitamino C ir silicio rūgšties. Šios medžiagos stiprina jungiamuosius audinius, plaukus ir nagus. 

Takažolės užpilai nuo seno vartojami sergant šlapimo takų uždegimais, ypač esant pūslės ar inkstų problemoms – augalas pasižymi šlapimą varančiu ir antibakteriniu poveikiu. Taip pat gerina medžiagų apykaitą, valo organizmą ir veikia priešuždegimiškai. 

Išoriškai naudojami kaip kompresai ar prausikliai – gydo sunkiai gyjančias žaizdas, įbrėžimus, mažina odos uždegimus. Augalą reikia džiovinti pavėsyje, gerai vėdinamoje vietoje, kad išsaugotų kuo daugiau veikliųjų medžiagų. Takažolė gali tapti jūsų namų vaistinėlės dalimi, o ne piktžaizde darže.

Kaip paruošti takažolės arbatą ar nuovirą?

Paprastai naudojama arbatos forma – 1 valgomąjį šaukštą džiovintos žolės užpilti stikline verdančio vandens, uždengti ir palaikyti 15–20 minučių. Nukošus gerti 1–2 kartus per dieną tarp valgymų. 

Tokia arbata skatina šlapimo išsiskyrimą, padeda esant šlapimo takų infekcijoms, valo organizmą. Nuoviras ruošiamas stipresnis – 1–2 šaukštai žolės užpilami 300 ml šalto vandens, užvirinama ir paverdama 5–10 minučių. 

Perkošti, atvėsinti ir naudoti išoriškai žaizdoms, burnos skalavimui, kompresams.