Sakai taip, kai viduje šauki ne? Ši klaida kasdien gadina tavo nuotaiką ir gyvenimo kokybę

Šiuolaikinė kultūra, ypač profesinėje ar socialinėje aplinkoje, dažnai skatina būti paslaugiu, lanksčiu, visada pasiruošusiu padėti. Tai atrodo gražu, bet ilgainiui tampa pavojinga. Nes kai mūsų vidinis „ne“ nuolat užgniaužiamas, mes pradedame gyventi ne savo tempais, ne savo sprendimais, o svetimais lūkesčiais. 

Tai tarsi tylus savęs atidavimas kitiems, dažnai net nepagalvojus, ar tai teisinga mums patiems. Būtent todėl mokėjimas pasakyti „ne“ – ne grubumas, ne egoizmas, o sveikos savivertės ir aiškių ribų ženklas. Tai ne atsisakymas padėti kitiems, o pirmiausia pagalba sau. 

Ir kai šis žodis tampa ne baime, o natūralia savęs apsauga, keičiasi ne tik santykiai su kitais, bet ir mūsų vidinė būsena.

Kodėl taip sunku pasakyti „ne“?

Vienas pagrindinių sunkumų slypi baimėje būti nesuprastam ar atstumtam. Žmogus bijo pasirodyti nemalonus, savanaudis, nedraugiškas. Ypač jei augome aplinkoje, kur nuolankumas buvo vertinamas kaip gerumo rodiklis. Tuomet kiekvienas „ne“ gali atrodyti kaip klaida, net savotiška „nuodėmė“.

Kita vertus, daug kas nori patikti. Noras būti reikalingu, mylimu, įvertintu skatina mus peržengti savo ribas ir sutikti net tada, kai aiškiai jaučiame, kad tai per daug. Ilgainiui atsiranda vidinis konfliktas – vidus šaukia „ne“, o lūpos taria „gerai“.

Kartais sunku pasakyti „ne“ dėl paprasto įpročio. Jei ilgus metus visiems linkčiojai, atsisakyti tampa ne tik nepatogu, bet ir neįprasta. Tad pirmas žingsnis, ne drąsa pasakyti „ne“, o sąmoningas supratimas, kodėl tau tai svarbu.

Ribų nustatymas – tavo atsakomybė

Ribos nėra skirta tam, kad atstumtum žmones. Jos reikalingos tam, kad apsaugotum save. Pasakyti „ne“ nėra apie tai, ko nenori kitas, tai apie tai, ko nenori tu. Ir tai tavo teisė. Niekas kitas geriau už tave nežino, kur baigiasi tavo jėgos, kantrybė ar laikas.

Jeigu nuolat leidi save „naudoti“, net netyčia, ilgainiui atsiranda vidinė nuoskauda. Ji kaupiasi. Ji virsta priekaištais, nerimu, netgi fiziniais simptomais. Ir tada iš vieno „taip“ tampa visa lavina, kuri slegia kasdien vis stipriau.

Mokytis sakyti „ne“ – tai mokytis atsakomybės už savo gyvenimą. Neperleisti jos kitiems, nebijoti nepatikti. Nes jei kažkas vertina tik tada, kai viską atiduodi – tai nėra tikri santykiai. Tai sandoris.

Kaip pasakyti „ne“, kad nesijaustum blogai?

Pirmiausia – leisk sau. Net jei iš pradžių drebės balsas ar jausies kaltas, tai normalu. Pokytis retai ateina be diskomforto. Bet verta. Pradėk nuo mažų atsisakymų – gal tai bus prašymas likti ilgiau darbe, gal kvietimas į renginį, kurio tikrai nenori. Kuo dažniau praktikuosi, tuo natūraliau tai taps.

Svarbu atsisakyti ne atžagariai, ne su priešiškumu, o su pagarba tiek sau, tiek kitam. Užtenka pasakyti: „Šįkart negaliu“, „Neturiu tam resursų“, „Norėčiau, bet šiuo metu man tai per daug“. Svarbiausia – nereikia teisintis. „Ne“ yra pilnavertis atsakymas.

Taip pat verta išmokti išgirsti savo kūną – ar tau malonu, ar kyla įtampa, ar nenoras? Kūnas dažnai sako greičiau nei protas. O jei jaučiasi blogai, tikėtina, kad ir atsakymas turėtų būti „ne“.

Kada „ne“ tampa „taip“ sau?

Kiekvienas kartas, kai atsisakai perlipti per save, iš tiesų yra priartėjimas prie savęs. Tai nėra apie kitų atstūmimą. Tai – apie santykį su savimi. Kai sakai „ne“ tam, kas vargina, lieka daugiau jėgų tam, kas džiugina. Tai leidžia turėti daugiau kokybiško laiko, tikresnių pokalbių, nuoširdžių santykių.

„Ne“ tampa leidimu sau ilsėtis, augti, skirti dėmesio sau. Ir, paradoksaliai, kuo daugiau sakai „ne“, tuo aiškiau žmonės supranta, kokias vertybes tu turi, kas tau svarbu. Jie ne tik ima tai gerbti, jie pradeda tave vertinti tikriau.

Galiausiai, žodis „ne“ neturi būti durys, kurios trenkia pasauliui per nosį. Tai gali būti langas, kuris atveria erdvę tau – tikram, išsaugotam, be prievartos. Ir tame lange, net jei iš pradžių matosi tik tylus „ne“, ilgainiui atsiveria visai kitas vaizdas, toks, kuriame tu esi ne paklusnus, o tikras.