Seksologai išsklaidė visas iliuzijas: pasakė, kodėl ištikimybė ne visada yra meilės įrodymas

Seksologai vis dažniau kalba apie tai, kad ištikimybė yra kur kas sudėtingesnė tema nei atrodo. Ji ne tik apie fizinį santykį. Tai ir emocinis ryšys, intymumo lygmuo, susitarimų laikymasis, net slapti norai. Vieni sako, kad žmogus natūraliai linkęs į ištikimybę. 

Kiti tvirtina, kad ilgalaikė monogamija yra prieš žmogaus prigimtį. Tad ar tikrai galima būti ištikimam vienam žmogui visą gyvenimą ir ne tik formaliai, bet iš esmės? O gal tai tik gražiai skambantis pažadas, kuris retai virsta realybe?

Kaip apibrėžti ištikimybę šiandien?

Vienas iš didžiausių nesusipratimų, kad ištikimybė visiems reiškia tą patį. Vieniems tai reiškia fizinį išskirtinumą. Kitiems ir emocinį ryšį. Yra porų, kurios susitaria dėl atviros partnerystės, bet laikosi griežtų ribų. Ir yra tokių, kur išorinis ištikimumas saugomas, bet viduje gyvena slapti ryšiai, fantazijos, ilgesys kitam.

Seksologai pabrėžia, kol poroje nėra aiškaus susitarimo, ką reiškia būti ištikimu, tol kiekvienas vadovaujasi savo taisyklėmis. Ir tada neištikimybė dažnai įvyksta net ne sąmoningai, o todėl, kad vienas galvojo vienaip, o kitas kitaip.

Taigi pirmas žingsnis link tikros ištikimybės: ne pažadai, o pokalbis. Ką jums reiškia ištikimybė? Kas būtų „peržengta riba“? Ar flirto žinutės skaitomos kaip išdavystė? O gal svarbiau ne veiksmas, o ketinimas? Atsakymai čia visiems labai skirtingi.

Prigimtis ar pasirinkimas?

Kai kurie seksologai remiasi evoliucine psichologija ir sako, kad žmogus natūraliai nėra monogamiškas. Biologiškai mus traukia įvairovė, o seksualinis smalsumas niekur neišnyksta, net jei gyvename su mylimu žmogumi. Vyrams, tai dažnai susiję su instinktu pratęsti giminę. Moterims – su emocine trauka ir ryšio paieškomis.

Tačiau kita seksologų dalis teigia, kad gebėjimas būti ištikimam yra sąmoningas pasirinkimas, susijęs su brandumu, gebėjimu atpažinti pagundą, bet į ją nepasiduoti. Tai ne instinkto slopinimas, o santykio vertinimas, kai kito žmogaus pasitikėjimas svarbesnis už trumpalaikę aistrą.

Galiausiai viskas priklauso nuo to, kaip žmogus mato save ir santykius. Vienam svarbiausia laisvė ir atradimas. Kitam – gilumas ir pastovumas. Ir abu variantai gali būti teisingi, jei tai žinoma ir priimta abiejų santykio pusėje.

Ar ilgalaikiai santykiai gali išlikti seksualiai gyvi?

Tai vienas svarbiausių klausimų, nuo kurio dažnai ir priklauso ištikimybė. Seksualinis artumas ilgainiui kinta. Pradžioje jį palaiko naujumo jausmas, aistra, atradimas. Vėliau įsivyrauja rutina, nuovargis, nuspėjamumas. Ir kai nebelieka smalsumo, kartais atsiranda noras pabėgti į kažką kitą.

Seksologai sako – tai normalu. Norėti kito žmogaus nereiškia, kad nesi ištikimas. Tai tik ženklas, kad seksualinis ryšys santykiuose tapo mažiau gyvas. Svarbu ne potraukio nebuvimas kitiems, o sprendimas, kaip su tuo elgiesi.

Ilgalaikėje poroje būtinas sąmoningas dėmesys seksualumui. Tai gali būti naujos patirtys, bendras atviras kalbėjimasis apie fantazijas, net tam tikros ribos, kurios padeda išlaikyti smalsumą. Kai pora sugeba atvirai kalbėtis apie savo geismus, santykiai turi daug didesnę galimybę išlikti abipusiai įdomūs ir tvirti.

Kodėl neištikimybė kartais atsitinka net ten, kur viskas atrodo gerai?

Vienas iš paradoksų, kai kada neištikimybė įvyksta ne dėl seksualinio nepasitenkinimo, o dėl emocinio atstumo. Kartais viskas iš pažiūros tvarkoje: graži šeima, bendri planai, stabilumas. Bet vienas iš partnerių jaučiasi nematomas, negirdimas, emociniu lygmeniu atskirtas.

Tada trečias asmuo tampa ne grėsme, o saugumo šaltiniu. Net jei tas ryšys trumpalaikis, jis sugrąžina jausmą, kad esi matomas, reikalingas, girdimas. Tai nėra pasiteisinimas, bet tai padeda suprasti, kad neištikimybė dažnai nėra apie seksą. Ji apie tai, ko santykiuose nebėra arba kas buvo ignoruota.

Kai kuriems tai tampa signalu, kad laikas keisti santykius. Kitiems, tai kelias į skyrybas. O kai kurie po tokios krizės net sustiprėja, nes pirmą kartą išdrįsta pasakyti tai, kas seniai tylėta.

Ar visą gyvenimą ištikimas žmogus yra mitas?

Ne, yra žmonių, kurie ištikimi visą gyvenimą, ne iš baimės ar socialinės kontrolės, o iš tikro pasirinkimo. Jie žino, ką turi, ir renkasi saugoti bei gerbti santykį. Jie neidealizuoja partnerio, bet priima jį kaip visumą. Jų ištikimybė nėra susijusi su susilaikymu, o su suvokimu, kad ryšys svarbesnis už pagundą.

Tačiau būtina suprasti, kad tokie žmonės nebūtinai nemato kitų ar netrokšta patirti kažko naujo. Skirtumas tas, kad jie apie tai gali kalbėtis su savo partneriu, jie ieško sprendimų santykių viduje, o ne už jų ribų.

Tad ne – ištikimybė visam gyvenimui nėra mitas. Bet tai tikrai nėra savaime suprantama. Tai reikalauja brandos, sąmoningumo ir nuolatinio darbo santykiuose. Ir ne kiekvienam tokio formato reikia ar jis yra tinkamas.

Ką ištikimybė iš tikrųjų reiškia?

Tai nėra tik „nemiegok su kitu“. Tai gilesnis pasirinkimas būti su kitu žmogumi, gerbti jo jausmus, kalbėtis net tada, kai tai nepatogu, ir ieškoti sprendimų ne išorinėse naujienose, o tarpusavio ryšyje. Seksologai vieningai sutinka dėl vieno: santykiuose svarbiausia ne deklaracijos, o nuolatinis dialogas. 

Ištikimybė turi būti sąmoninga, abipusė ir apibrėžta. Tada ji tampa ne spaudimu, o vertybe. O jei vis dėlto to išlaikyti nepavyksta – svarbiausia ne slėpti, o kalbėtis, nes neištikimybė gali būti ir ne pabaiga, o pradžia – jei ji tampa priežastimi iš tiesų vienas kitą išgirsti.