Šluoji ir galvoji, kad darai gerai? Gali būti, kad niekada net nematei švarių grindų

Nors atrodo, kad grindų valymas yra viena lengviausių buities užduočių, iš tiesų būtent šiame procese žmonės padaro daugybę mažų klaidų, kurios ilgainiui gadina grindų paviršių, platina dulkes arba tiesiog tampa beprasmio darbo pavyzdžiu. Ir viskas dažniausiai prasideda nuo pačios pirmos šluotos mosto krypties.

Net jei namuose šluoti tenka tik retkarčiais, o dažniau tai daro šeimos narys ar robotas, yra keli įpročiai, kurie keliauja iš kartos į kartą ir vis dar gyvuoja ir dažniausiai niekieno nekvestionuoti. O jie gali daryti įtaką ne tik tam, ką matai ant grindų, bet ir tam, ką kvėpuoji, kaip greitai išsipurvina paviršiai ar net kaip jaučiasi mažieji, kurie žaidžia ant žemės.

Nešluok dulkių į kampus – jos vis tiek grįš

Vienas dažniausių ir labiausiai paplitusių įpročių – šluoti taip, kad dulkės būtų tiesiog stumiamos į priekį. Atrodo, kad šitaip surenkama daugiau, bet iš tiesų dalis smulkiausių dalelių pakyla į orą, nusėda ant baldų, sienų ir, žinoma, vėl grįžta ant grindų. Ypač tai matoma tada, kai kambaryje krinta šviesa – staiga paaiškėja, kad grindys išvalytos, o ore – tikras dulkių debesėlis.

Kad taip neatsitiktų, svarbu šluoti link centro arba link vienos vietos, kur dulkių krūvelė bus surinkta, o ne paskleista. Ir net jei tai skamba senamadiškai – vėl ir vėl naudoti tą pačią šluotą nenupurčius jos, yra tas pats, kas valyti langą su skuduru, kuriame dar vakar buvo grybų sriubos likučiai.

Šeriai – ne visada geriausias draugas

Šepetys su kietais šeriais dažnai laikomas universaliu sprendimu, bet realybėje jis tinka tik lauko grindims ar ypač nešvarioms zonoms. Jei namuose grindys lygios, parketas ar laminatas, tokia šluota ne tik nesurinks smulkiausių dalelių, bet ir paliks mikroįbrėžimų. Ilgainiui grindys praras blizgesį ir atrodys pavargusios, net jei švarios.

Be to, šepetys su kietais šeriais dažnai išnešioja dulkes toliau nei jas surenka. Ypač jei šluojama greitai, be aiškaus krypties plano. Tuomet dulkių kamuoliukai pereina iš vieno kambario į kitą kaip nesibaigiantis maratonas.

Drėgnos šluostės – taip, bet ne bet kaip
Drėgnos grindų šluostės atrodo patogus sprendimas, bet jei jos per šlapios – tai ne valymas, o purvo tempimas. Vietoj to, kad nuvalytum dulkes, suformuoji ploną pilką sluoksnį, kuris vėliau džiūsta su dryžiais ir lipniu paviršiumi. Kitas dažnas scenarijus: ta pati šluostė naudojama kelis kambarius iš eilės, be išplovimo, ir taip viskas, kas buvo svetainėje, atsiduria virtuvėje, tada vonioje, o tada – vaikų kambaryje.

Jei jau naudoji drėgną šluostę, naudok trumpai, kryptingai, ir tik šiek tiek sudrėkintą. O jei grindys itin jautrios, tuomet reikėtų ne tik šluostę, bet ir valiklį rinktis atsargiai. Kai kuriuose valikliuose esančios medžiagos ilgainiui ne tik naikina blizgesį, bet ir palieka nematomą plėvelę, kuri traukia nešvarumus dar labiau.

Vaikai, vyrai ir šluotos mitologija

Yra dar viena tema, apie kurią šnekama puse lūpų – kas šluoja namuose. Dažnai grindų valymas atitenka tam, kas daugiausia pastebi, o tai reiškia, kad šluotą dažniausiai laiko tas, kas jau pavargo nuo tų trupinių ant žemės. Tačiau ir vaikai, ir vyrai dažnai šluoja kitaip. 

Vaikai mėgsta daryti apskritimus, palikti kampus, arba sušluoti dulkes po baldais, tikintis, kad jos ten pasislėps amžiams. Vyrai kartais šluoja su tokia jėga, tarsi grindys padarytos iš betono, o šepetys – kastuvas.

Ir čia visai ne apie lytis, o apie tai, kad šlavimas irgi yra įgūdis. Kaip gaminimas ar skalbimas. Jei niekas nemokė – nereiškia, kad žinai, kaip geriau. Todėl svarbu ne tik paduoti šluotą į rankas, bet ir parodyti, kaip naudoti. Nes kitaip valymas tampa geriausiu būdu išnešioti dulkes po visą namą.