Statybų sektorius keičiasi: kyla ne tik pastatai, bet keičiasi ir statybų veidas, ar spėjame keistis kartu?

Statybų sektorius – viena iš tų sričių, kur technologiniai ir medžiagų pokyčiai vyksta nuolat. Suprantama, darbdaviai pirmenybę skiria su naujovėmis susipažinusiems darbuotojams. Kaip profesinis mokymas prisitaiko prie nuolatinių pokyčių ir kaip padeda ruošti specialistus, gebančius dirbti su naujausiomis sistemomis bei sprendimais?

Profesinis mokymas prie pokyčių prisitaiko pirmiausia per glaudų bendradarbiavimą su darbdaviais. Pastaraisiais metais labai sustiprėjo įmonių iniciatyva – jos pačios aktyviai kviečia mus, rodo iniciatyvą supažindinti mūsų mokinius ir mokytojus su savo naudojamomis technologijomis.

Kas mėnesį ir dažniau vykstantys praktiniai seminarai, teorinės paskaitos tapo nuolatine mūsų veiklos dalimi. Įmonių atstovai atvyksta į mūsų centrą, dalijasi žiniomis, mūsų dirbtuvėse išbando atsivežtą įrangą, leidžia ja pasipraktikuoti mūsų mokiniams, profesijos mokytojams. Tai leidžia tiesiogiai išbandyti naujausias rinkos technologijas, kurios dar pradedamos plačiai taikyti.

Be to, matome augantį įmonių norą parodyti save kaip patrauklų darbdavį – profesinio orientavimo mugėse jie ne tik dalyvauja, bet daro tai išradingai, kūrybingai. O mes, kaip mokymo įstaiga, stengiamės nepraleisti nė vienos galimybės būti ten, kur pulsuoja sektoriaus naujovės – nuo socialinių partnerių renginių iki tarptautinių parodų, tokių kaip didžiausia Baltijos šalyse tarptautinė statybos ir būsto sprendimų paroda RESTA bei pasaulinėje šildymo, vėdinimo, oro kondicionavimo sistemų, atsinaujinančios energetikos paroda ISH, taip pat kasmetinė paroda Vilniuje „Supernamai“. Tai mūsų mokytojams – tiesioginis kontaktas su statybų sektoriaus lyderiais, galimybė stebėti pasaulines tendencijas, kurias vėliau integruojame į mokymo programas.

Viena iš mažiau pastebimų, bet labai svarbių sričių – profesinio meistriškumo konkursai. Kaip vertinate jų įtaką mokinių pasirengimui ir motyvacijai?

Profesinio meistriškumo konkursai mūsų jauniesiems specialistams yra tarsi varžybos sportininkams. Čia mokiniai ne tik parodo, ką moka, bet ir augina save – tobulina įgūdžius, gilina žinias, pamato, kur dar reikia pasitempti.

Tačiau bene svarbiausia – jie įgauna motyvacijos. Kai jaunas žmogus rungiasi ne tik su savo bendraklasiais, bet ir su kitų mokyklų mokiniais nacionaliniu ar tarptautiniu lygiu, atsiranda noras būti geriausiu, pranokti save. Šis konkurencinis užtaisas virsta asmenine iniciatyva – mokiniai pradeda ieškoti naujų būdų tobulėti, gilintis, domėtis inovacijomis.

O tai tiesiogiai atsiliepia ir mokymo kokybei – procesas tampa turtingesnis, dinamiškesnis, nes mokymosi variklis jau nebėra tik mokytojas, bet ir pats mokinys. Esu tikras, kad tokie jaunuoliai ateityje taps ne tiesiog darbuotojais, o specialistais, kurių ieškos darbdaviai, siūlydami palankesnes sąlygas, nes žinos, kad į komandą priima motyvuotą žmogų.

Statybų sektoriuje dirba įvairių specialybių darbuotojai: pradedant mūrininkais-betonuotojais, suvirintojais, apdailininkais ir baigiant elektrikais, santechnikais, oro šildymo, vėdinimo ir kondicionavimo sistemų montuotojais. Praktiškai visos statybos sektoriui reikalingos specialybės yra po Kautech stogu. Vertinant mokymo programas, kokios specialybės yra populiarumo skalės viršuje? Su kokiais iššūkiais susiduriama pritraukiant jaunimą?

Šioje „kovoje“ laimi atsinaujinanti energetika. Turiu galvoje ir elektrikus, ir atsinaujinančios energetikos įrenginių bei šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo (ŠVOK) sistemų montavimo specialistus. Pastaraisiais metais pastebime, kad ši kryptis akivaizdžiai stiprėja. Tai suprantama – kai kurios jų dar gana naujos ar neseniai atsinaujinusios, todėl patrauklesnės nei ilgą laiką tradiciškai dominavusios specialybės, tokios kaip mūrininkai ar betonuotojai.

Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad populiarumas dažnai priklauso ir nuo to, kaip save pristato darbdaviai. Jauni žmonės renkasi ne tik mokymo programą – pirmiausia, jie kuria būsimos karjeros viziją. Ir jei darbdavys geba parodyti savo darbo aplinką kaip modernią, technologiškai pažangią, patrauklią – jis laimi.

Darbo vietos įvaizdis formuojamas ne tik profesinio mokymo įstaigoje. Jį formuoja ir tai, ką mokinys mato žiniasklaidoje, ką girdi iš draugų ar pažįstamų. Profesijos įvaizdis – esminis veiksnys, kurį turime aktyviai kurti visi: ir mokymo centrai, ir darbdaviai.

Daug pastangų nė nereikia, nes pokyčiai šiuolaikinėje statybvietėje pastebimi ir plika akimi – čia taikomos šiuolaikinės technologijos, naudojama moderni įranga, vis daugiau automatizacijos ir mažiau sunkaus fizinio darbo. Virš kylančių pastatų skraido ir aplinką skenuojantys bepiločiai orlaiviai. Jie palengvina skaitmeninimo darbą ir pateikia tikslius statybvietės duomenis daug greičiau ir pigiau nei tradiciniais metodais. Tad kuo patraukliau visa tai pristatysime jaunam žmogui – tuo didesnė tikimybė, kad jis pasirinks šią sritį.

Statybų sektorius vis labiau orientuojasi į energijos taupymą, atsinaujinančius išteklius ir mažesnį poveikį aplinkai. Tokie sprendimai kaip pasyvieji namai, žaliosios statybų technologijos ir statybinės medžiagos iš perdirbtų ar natūralių žaliavų tampa standartu. Kaip profesinio mokymo programos integruojamos į tvarius ir ekologiškus sprendimus statybų sektoriuje?

Statybos techniniai reglamentai (STR) aiškiai rodo kryptį – didėjantis dėmesys tvarumui, mažesniam poveikiui aplinkai. Tai reiškia pokyčius pasirenkant medžiagas: mažėja betono, daugėja natūralių medžiagų. Ir tai ne tik klasikinės jos panaudojimo formos (langai, durys, stogo konstrukcija ir pan.), bet ir konstrukciniai sprendimai, kurie anksčiau buvo neįsivaizduojami.

Į mokymo programas šie pokyčiai ateina per bendradarbiavimą su mokslo institucijomis. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademija, bendradarbiaudama su Kautech, šiuo metu eksperimentuoja su kanapių pluoštu – atlieka tyrimus, kurdama ekologišką betoną. Visa tai mus pasiekia ne tik kaip naujiena, bet ir kaip žinios, kurias integruojame į mokymo turinį.

Mūsų tikslas – kad mokinys, ateidamas į statybvietę, jau žinotų apie šiuos sprendimus, būtų juos išbandęs, suprastų jų veikimo principą. Kai projektuotojas suformuoja statybininkui užduotį, jam belieka ją įgyvendinti, todėl darbuotojas turi išmanyti naujausias technologijas ir medžiagas, mokėti jas naudoti.

Be to, nepamirškime, kad šiandien statybininkas ne tik vykdo projektą – jis yra tvarios statybos grandinės dalis. Jis turi suprasti, ką ir kodėl stato. Ir svarbiausia – gebėti dirbti su tvariomis, ekologiškomis technologijomis bei medžiagomis.