Prisijunkite
Pora gali kartu išgyventi ištisus dešimtmečius, pasiekti bendrų tikslų, sukurti šeimą, o paskui viskas ima byrėti. Kas tai nulėmė? Neretai priežastis slypi ne išoriniuose veiksniuose, o viename mažame, bet labai svarbiame neišsakytame lūkesčių skirtume.
Žmonės linkę nutylėti, bijoti konfliktų arba manyti, kad „jis (ji) juk turėjo suprasti“. Ir tuomet įvyksta tylus, bet neišvengiamas posūkis į atitolimą.
Net ir pačiose darniuose santykiuose žmonės nesutaria dėl vieno – kiek artumo yra pakankamai. Vienam atrodo, kad buvimas kartu savaitgalį yra visiška idilė, kitam, kad tai minimalus poreikis, o tikras ryšys reiškia vakarus drauge, kasdienį kalbėjimą ir net bendrą hobį.
Toks skirtumas yra tarsi nematoma duobė po grindimis. Kol niekas neužlipo, viskas atrodo stabilu. Bet jei tas neišsakytas skirtumas nesprendžiamas, jis tyliai auga, kol vieną dieną kažkas pasijunta… vienišas dviese.
Artumo poreikiai: tas pats žodis, bet skirtingos reikšmės
Vienas iš dažniausiai nutylimų dalykų poroje: kiek artumo iš tikrųjų norime ir tikimės. Ir čia ne apie fizinį buvimą šalia, o emocinį prieinamumą.
Kai vienas partneris galvoja: jei kas nutiktų, tu pirmas žmogus, kuriam paskambinčiau, o kitas – būtų keista, jei skambintum man dėl to, atsiranda spraga, kurios kartais nei pokalbiai, nei terapija nebeatitaiso. Dažnai tokios situacijos neturi nieko bendra su nemeile.
Tiesiog žmonės skirtingai suvokia buvimo poroje prasmę. Vienam artumas yra kasdienis kontaktas, dalijimasis mintimis, net jei jos paprastos, kitam – saugumo jausmas, bet su daug erdvės sau. Tai nei gerai, nei blogai, bet tai būtina suprasti.
Kodėl šis skirtumas retai išsakomas garsiai?
Pradžioje santykiai būna intensyvūs, kupini noro būti kartu. Abu žmonės pasiduoda entuziazmui, neanalizuoja poreikių, tiesiog plaukia kartu. Vėliau tempas sulėtėja, įpročiai ima formuoti bendravimo ritmą. Ir čia dažnas galvoja: jei man taip reikia, tai turbūt ir jam (jai) reikia to paties.
Kai galiausiai paaiškėja, kad vienas jaučiasi apleistas, o kitas – spaudžiamas, gali būti per vėlu. Emocinis nuovargis jau padaręs savo darbą. Žmonės nenori atrodyti per jautrūs ar per reiklūs, todėl nutyli. Tokia tyla yra tiesus kelias į nepasitenkinimą.
Sprendimas? Paprastas, bet retas
Viena iš naudingiausių temų poroje: kas tau yra normalu?. Normalu kasdien rašyti žinutes ar užtenka kartą per savaitę pasiskambinti? Normalu kartu leisti visus savaitgalius ar kiekvienas turi savo erdvę?
Klausimai paprasti, bet atsakymai dažnai skirtingi ir jų nežinodami tampame žmonėmis, kurie vienas kitam kelia lūkesčius, apie kuriuos niekada nekalbėjo.
Užuot spėliojus, svarbu tiesiog pasakyti: man atrodo, kad mes skirtingai suprantame, kas yra artumas. Galim pasikalbėti, kaip tau tai atrodo? Tai nesusilpnina santykių, o atvirkščiai, tai kuria abipusį supratimą.
Jei laiku neišsakai – galiausiai ima atrodyti, kad tavo santykiai yra klaida
Vienas dažniausių posakių, kai santykiai pradeda griūti: kaip aš galėjau nesuprasti, kad mes taip skirtingai matome šiuos dalykus? Tai sakoma ne iš pykčio ir iš nuostabos. Nes viskas atrodė taip natūralu, kol neišaiškėjo, kad viena pusė norėjo artimesnio ryšio, o kita – daugiau laisvės.
Šis konfliktas dažnai pasireiškia mažais gestais: vienas partneris nustoja siūlyti kartu išeiti, nes kaskart sulaukia atsakymo „nenoriu“. Kitas ima galvoti, kad jis „per daug“. Abu jaučiasi nesuprasti, bet niekas apie tai nekalba.
Ar verta tai spręsti?
Žinoma! Kol pora gyva, kol kalbasi, tol nėra per vėlu. Jei tik abu partneriai pripažįsta, kad egzistuoja šis lūkesčių skirtumas, ir jei abu nori ieškoti balanso – rezultatas gali būti net stipresni santykiai nei buvo anksčiau.
Artumas nėra kiekybė. Tai kokybė. Ir ją galima susikurti iš naujo, bet tik tada, kai nustosime spėlioti ir pradėsime girdėti vienas kitą.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti