Tavo vaikas jau viską žino iš „TikTok“: kas iš tikrųjų moko tavo vaiką apie seksą ir kūną?

Galbūt tavo vaikas dar nesakė, kad žino daugiau nei tu. Tačiau realybėje „TikTok“ šiuo metu yra viena pagrindinių vietų, kur paaugliai susiduria su informacija apie kūną, santykius ir seksą. Ta informacija gali būti iš dalies teisinga, bet dažniausiai, deja, fragmentiška, paviršutiniška ar net klaidinanti.

Ar dar įmanoma kalbėti apie šias temas su vaikais taip, kad jie iš tikrųjų klausytų? Ir svarbiausia, ar mes, kaip suaugusieji, dar turime galimybę būti pirmuoju šaltiniu, o ne tik vėluojančiu komentatoriumi?

Kada lytinis švietimas persikelia į ekraną

Paauglystė yra laikas, kai kyla daug klausimų apie kūną, jausmus, tapatybę ir artumą. Ir jei anksčiau šie klausimai likdavo paslaptingose pokalbių sesijose tarp draugų ar atskirų pamokų mokykloje, šiandien dauguma atsakymų paaugliai randa internete ir dažniausiai „TikTok“ platformoje.

Čia turinys patrauklus, spalvingas, emociškai paveikus. Žmonės kalba atvirai, dalinasi patirtimi, naudoja tendencijas ir memus, kurie lengvai pasiekia net dešimtmečius. Ir štai, dar iki pirmųjų biologijos pamokų vaikai jau žino, kas yra menstruacijos, seksas, kontracepcija. Tik bėda, kad tai, ką jie žino, dažnai yra iškraipyta, nevisapusiška ar per anksti sukelia emocinį krūvį.

Kodėl „TikTok“ tampa vaikų mokytoju?

Tai ne tik apie platformą, o apie tempą, kuriuo keičiasi informacijos srautas. Vaikai pripranta, kad atsakymus galima gauti greitai, trumpai, be gėdos. Nėra nemalonių pauzių, nėra „paskui paaiškinsiu, kai užaugsi“. „TikTok“ sako čia ir dabar, o tėvai dažnai nežino, nuo ko pradėti.

Be to, dalis turinio yra sukuriama suaugusiųjų, kurie skelbia save kaip edukatorius, bet nėra nei specialistai, nei pedagogiškai atsakingi. Jie pasitelkia šokiruojančias antraštes, seksualizuotus vaizdus ir perteikia sudėtingas temas be konteksto. Vaikui tai atrodo įdomu, bet kartu sukelia sumaištį, ypač jei šeimoje apie tai niekada nebuvo kalbama.

Ar tikrai viskas prarasta?

Ne, tačiau tėvų užduotis yra itin pasikeitusi. Nebeužtenka kartą per metus pasikalbėti apie paukštukus ir bitutes. Reikia stebėti, ką vaikas žiūri, ką aptarinėja su draugais, ir svarbiausia, reikia būti emociniu saugumo šaltiniu. Jei vaikas jaučia, kad tėvai reaguoja ramiai, nesmerkia ir nori suprasti – jis grįš su klausimais.

Svarbu neužsipulti turinio, kurį vaikas žiūri, o bandyti apie jį kalbėtis. Kas patiko tame video? Ar viskas atrodė teisinga? Kaip, tavo nuomone, jaustųsi mergina ar vaikinas tokioje situacijoje? Tokie klausimai leidžia vaikui reflektuoti, o tėvui dalyvauti, net jei pradinė informacija atėjo iš telefono ekrano.

Ką dar gali padaryti tėvai?

Patys turėti aiškią nuomonę apie tai, kas yra sveikas seksualumas. Tai nereiškia, kad reikia mokyti apie seksą kiekviename pokalbyje. Bet galima kalbėti apie ribas, apie pagarbą sau ir kitiems, apie tai, kaip svarbu žinoti savo kūną ir jausmus. Ir jei pirmą kartą pokalbis bus nesmagus – nieko tokio. 

Svarbiausia, kad jis įvyktų. Mokyklos taip pat turi vaidmenį – lytinis švietimas neturi apsiriboti sausais faktais apie anatomiją. Vaikai turi suprasti santykių dinamiką, sutikimo svarbą, kaip pasakyti „ne“ ar kaip suprasti savo emocijas.

Kodėl šis momentas svarbus?

Dabar yra tas laikas, kai dar galima grąžinti švietimą į šeimos kontekstą. Kol vaikas dar nori rodyti, ką matė telefone. Kol jo nuomonė dar formuojasi. Kol smalsumas dar nėra gėda, o noras sužinoti. Vėliau, kai viskas bus susiformavę pagal interneto logika, sugrįžti bus sunkiau. Ir taip, „TikTok“ niekur nedings. Bet galime bent jau pasirūpinti, kad jis nebūtų vienintelis mokytojas tokiomis jautriomis temomis.