Teismų sprendimai šokiruoja daugelį: kodėl už tą patį nusikaltimą vienas sėda ilgam, o kitas vos porai metų?

Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD advokato Egidijaus Kiero, skirtingos bausmės už iš pirmo žvilgsnio vienodus nusikaltimus nėra teisminės savivalės ženklas. Priešingai, pasak jo, tai atspindi individualų teisingumo taikymą, pagrįstą konkretaus atvejo aplinkybėmis, įstatymo logika ir aiškiai apibrėžta metodika.

Egidijus Kieras atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (BK), už kiekvieną nusikaltimą yra numatytas bausmės rėžis – pavyzdžiui, už nužudymą gali būti skiriama nuo 7 iki 15 metų laisvės atėmimo. Tačiau tai nereiškia, kad visi nuteistieji automatiškai gauna „vidutiniškai“ 11 metų. 

Teismai orientuojasi į vadinamąjį bausmės vidurkį – tai matematinis taškas tarp minimalios ir maksimalios bausmės, kuris veikia kaip atskaitos taškas. Teismas nuo šio vidurkio „žingsniuoja“ į vieną ar kitą pusę, priklausomai nuo konkrečioje byloje nustatytų sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių.

Kas lemia bausmės didėjimą ar mažėjimą?

Teismas privalo įvertinti visą nusikaltimo kontekstą, o ne vien tik jo pavadinimą. Štai keletas pavyzdžių. Sunkinančios aplinkybės, kurios lemia griežtesnę bausmę:

• Nusikaltimas padarytas pakartotinai;
• Nusikaltimas įvykdytas iš savanaudiškų paskatų;
• Nukentėjusysis – nepilnametis ar pažeidžiamas asmuo;
• Nusikaltimas įvykdytas veikiančių kartu grupėje.

Lengvinančios aplinkybės, dėl kurių bausmė gali būti švelninama:

• Kaltinamojo kaltės pripažinimas;
• Nuoširdus gailėjimasis;
• Bendradarbiavimas su teisėsauga;
• Žalos atlyginimas ar bandymas ją atlyginti;
• Asmens ligos, priklausomybės, psichologinės būklės įtaka.

Emocijos vs. teisiniai kriterijai

Rezonansinėje byloje dėl seksualinio smurto prieš nepilnamečius visuomenė sukrėsta ne tik paties nusikaltimo, bet ir, kai kurių vertinimu, „per švelnios“ bausmės. Tačiau šis atvejis dar kartą iliustruoja, kad teismas negali remtis emocijomis – jis privalo vertinti tik byloje nustatytus faktus ir teisines aplinkybes. Jeigu asmuo bendradarbiavo su teisėsauga, prisipažino, gailėjosi, galimai anksčiau neteistas – visa tai turi teisinę reikšmę. Šiuo atveju paskirta bausmė, nors ir sujaudino daugelį, greičiausiai buvo motyvuota vadovaujantis visais įstatyme numatytais kriterijais. Advokatas sako, dažnai tokio pobūdžio bylose bausmės nėra vienintelis teismo sprendimo elementas – gali būti paskirtas probacijos prižiūrėjimas, registracija seksualinių nusikaltėlių registre, terapinių priemonių taikymas ir pan.

 Teismas, skirdamas bausmę, privalo išsamiai motyvuoti, kodėl skirta būtent tokia bausmė. Teismo sprendimas – tai ne nuomonė, o išanalizuotų faktų, teisės normų ir vertinimų visuma. „Tačiau šiame procese svarbus ir visuomenės vaidmuo – neapsiriboti antraštėmis, o skaityti teismo nutartis, pasidomėti byloje buvusiomis aplinkybėmis, įsigilinti į baudžiamojo proceso logiką“, - pabrėžia E. Kieras.

 Teisinės technikos kaita nekeičia esmės: „vidurkis“ niekur nedingo

 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 61 straipsnio 2 dalies pakeitimu, buvo atsisakyta anksčiau galiojusio imperatyvo skaičiuoti bausmę nuo vidurkio. Iki tol įstatymas nurodė, kad, esant tiek sunkinančių, tiek lengvinančių aplinkybių, teismas turi orientuotis į bausmės vidurkį, o nuo jo žingsniuoti priklausomai nuo aplinkybių svorio. Po pakeitimo ši formuluotė tapo lankstesnė – teismui palikta daugiau diskrecijos.

 Tačiau, pasak AVOCAD advokato Egidijaus Kiero, realioji teismų praktika rodo, kad „vidurkio principas“ ir toliau lieka vienu iš pagrindinių bausmės parinkimo atramos taškų:

„Taip, formaliai imperatyvo nebeliko, bet daugumos nuosprendžių struktūroje labai aiškiai matyti, kad teismai vis dar orientuojasi į vidurkį. Vertinant motyvacijas, atrodo, kad dingo tik sąvoka, bet ne pats principas“, – teigia E. Kieras.

Tai ypač svarbu teisės aiškinimo požiūriu. Teismų nuoseklumas ir skaidrumas skiriant bausmes reikalauja tam tikro metodinio nuoseklumo. Ir nors formuluotės įstatyme gali kisti, teismų motyvai turi išlikti pagrįsti, palyginami ir prognozuojami. Kitaip tariant, „vidurkio“ idėja – kaip orientyras – išlieka gyva tiek profesinėje teismų logikoje, tiek akademinėje doktrinoje. Tai tarsi teisės architektūros dalis, kurios negalima taip lengvai atsieti nuo realaus bausmės skyrimo proceso, net jei formaliai įstatyme to nebeliko. Ši situacija atskleidžia platesnę įžvalgą: teisinės technikos pokyčiai nebūtinai keičia teisės esmę, jei praktikoje išlieka ta pati logika. O tai dar kartą rodo, kad teismų praktika dažnai yra stabilesnė nei įstatymų redakcijos.

Baudžiamoji teisė – ne emocijos, o argumentais grįsta atsakomybė

Kaip pažymi AVOCAD advokatas Egidijus Kieras, baudžiamoji teisė Lietuvoje yra pakankamai subalansuota, tačiau jos taikymas reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir nuoseklaus visuomenėsšvietimo. Nuo to priklauso ne tik pasitikėjimas teisingumu, bet ir sveikesnė viešoji nuomonė. „Kai žinai, kaip iš tikrųjų formuojama bausmė, mažėja noras šaukti „teismas nekompetentingas“,– sako E. Kieras. Skirtingos bausmės už „tą patį“ nusikaltimą nereiškia nelygybės – jos atspindi individualaus teisingumo principą. Kiekvienas asmuo – unikalus, kiekviena byla – skirtinga. Teisingumas nėra matematinis veiksmas – tai gilus procesas, kuriame svarbus ir įstatymas, ir žmogus.