Tyrimas atskleidžia šokiruojančią realybę: tik viena šalis išgyventų be maisto importo, sužinokite, kuri

Atsakymo ieškojo mokslininkai iš Getingeno bei Edinburgo universitetų, o jų tyrimas, publikuotas „Nature Food“, nustebino net pačius tyrėjus.

Tyrėjai išanalizavo 186 valstybių duomenis ir vertino jų gebėjimą apsirūpinti maistu septyniose pagrindinėse kategorijose, nuo grūdinių kultūrų, daržovių, vaisių, pieno produktų iki mėsos, ankštinių bei riešutų. 

Paaiškėjo, kad tik viena šalis pasaulyje išsiskiria tuo, kad geba pilnai apsirūpinti visomis minėtomis grupėmis.

Tik viena valstybė pasaulyje iš tiesų pajėgi išmaitinti save

Ne, tai ne JAV. Ne Kinija. Ir net ne kuri nors iš Europos Sąjungos šalių. Pasirodo, vienintelė visiškai savarankiška valstybė maisto srityje yra Gajana, Pietų Amerikoje esanti šalis, apie kurią dažnas net nepagalvotų.

Tyrimo duomenimis, Gajana vienintelė iš visų tirtų valstybių sugeba užauginti ar pagaminti visą reikalingą maistą visose septyniose grupėse. Antroje vietoje liko Kinija ir Vietnamas, jos patenkina savo poreikius šešiose iš septynių grupių. 

Tuo tarpu kitoje spektro pusėje – šalys, kurios nesusitvarko nė su viena iš grupių: Afganistanas, JAE, Irakas, Makao, Kataras ir Jemenas.

Dauguma šalių – stipriai priklausomos nuo importo

Statistika kelia nerimą. Vos viena iš septynių šalių sugeba apsirūpinti bent penkių grupių maistu. O daugiau nei trečdalis nesugeba to padaryti net dviejose. 

Dar grėsmingiau atrodo tai, kad didelė dalis valstybių remiasi vos vienu pagrindiniu prekybos partneriu, iš kurio gauna daugiau nei pusę viso importuojamo maisto. Tokia priklausomybė daro jas itin pažeidžiamomis dėl kainų šuolių ar politinių konfliktų.

Ekonomistas Jonas Stehlas iš Getingeno universiteto pabrėžia, kad stiprus importo priklausomumas nuo vienos valstybės reiškia padidintą pažeidžiamumą, ypač kritinėse situacijose. Kad užtikrintume visuomenės sveikatą ir saugumą, būtina kurti atsparesnes tiekimo grandines.

Net ekonominės sąjungos nesugeba savęs išmaitinti

Tyrėjai analizavo ne tik pavienes šalis, bet ir ekonominius regionus. Ir rezultatai ne ką geresni, net regioninės sąjungos, kuriose veikia bendra politika, nesugeba užtikrinti savarankiškumo maisto klausimu.

Pavyzdžiui, Persijos įlankos bendradarbiavimo taryba sugeba patenkinti tik mėsos poreikius. Vakarų Afrikos ir Karibų regionų sąjungos, vos dviejose maisto kategorijose. Ir nė viena iš jų nesugeba užauginti tiek daržovių, kiek reikia gyventojams. Tai rodo, kad bendras veikimas dar negarantuoja saugumo.

Ar išliksime be pasaulinės prekybos?

Klausimas tampa vis aktualesnis. Kiek dar ilgai galėsime remtis tuo, kad reikiamą maistą kažkas kitas užaugins už mus? Kai pasaulis linksta į izoliaciją, protekcionizmą ir sankcijas, kai karai ir krizės nutraukia tiekimo grandines, kiek vertinga tampa vietinė gamyba?

Šis tyrimas primena, kad savarankiškumas – ne taisyklė, o išimtis. Ir tai verčia permąstyti mūsų priklausomybę nuo globalios prekybos, kurioje vienas netikėtas sutrikimas gali palikti milijonus be būtiniausių produktų. 

Kaip rodo duomenys, pasaulio saugumas tiesiogine prasme priklauso nuo bendradarbiavimo, o ne nuo sienų.