Vienareikšmis psichologų verdiktas: tavo vidinė ramybė priklauso nuo penkių minučių pokalbio su mama

Vienas skambutis. Kelios minutės balso, kurį pažįsti visą gyvenimą. Kartais to pakanka, kad viduje kažkas nurimtų, atlaisvėtų. Ir jei skambutis daromas mamai – dažnai tai būna ne šiaip pokalbis, o mažas emocinis atramos taškas.

Pasirodo, šis ryšys, kuris atrodo toks įprastas, iš tikrųjų turi didžiulį poveikį mūsų psichologinei būsenai. Ir tyrimai, ir paprastas žmogiškas patyrimas rodo, kad mama nėra tik žmogus, kuris mus užaugino. Ji – mūsų vidinės pusiausvyros dalis.

Kodėl ryšys su mama vis dar toks stiprus?

Net jei suaugome, gyvename atskirai ir turime savarankišką gyvenimą, emocinis ryšys su mama išlieka vienas iš giliausių. Tai ne tik prisirišimas, o emocinė struktūra, kuri susiformavo dar vaikystėje. Vaiko smegenys formuojasi stebint tėvus, ypač mamą. Jos reakcijos, žvilgsnis, balso tonas tampa tuo, ką vėliau pernešame į santykius su kitais.

Bendraudami su ja, net ir suaugę, nesąmoningai grįžtame į saugumo jausmą, kurį patyrėme vaikystėje ar bent tikėjomės patirti. Net jei ryšys su mama nebuvo tobulas, jos balsas gali veikti kaip emocinis inkaras. Pokalbis, net trumpas, gali sugrąžinti į save, sumažinti nerimą, padėti atgauti jėgas po sunkios dienos.

Mokslas apie mamos balsą

Kelios studijos parodė įdomų faktą: vaikų, paauglių ir net suaugusiųjų streso lygis mažėja po tiesioginio pokalbio su mama. Ne žinutė, ne el. laiškas, o tikras balso kontaktas. Viena iš priežasčių – oksitocino, vadinamojo artumo hormono, išsiskyrimas. Tai reiškia, kad emocinis kontaktas su artimu žmogumi gali tiesiogiai paveikti mūsų biologinę būseną. 

Net jeigu pokalbis ne apie nieką svarbaus: oras, receptai, naujienos, vis tiek jis veikia raminamai. Ypač jei pokalbis vyksta reguliariai. Tai nėra sentimentali teorija, o fiziologinis faktas. Artumas, net kai esame suaugę, vis dar turi reikšmę. Ypač dabar, kai gyvenimas dažnai lekia greitai, o dėmesys išblaškytas.

Kai ryšys komplikuotas

Ne kiekvienas turi šiltus santykius su mama. Būna, kad tai sudėtingas ryšys, kupinas įtampos ar net praeities skaudulių. Bet net tokiu atveju – ryšys egzistuoja. Ir kartais net nuoširdus pokalbis, kuriam pagaliau ryžtamės, gali atverti kelią ne tik geresniam bendravimui, bet ir vidinei ramybei. Daugybė suaugusiųjų pripažįsta, kad svarbiausi gyvenimo lūžiai įvyko po vieno nuoširdaus pokalbio. 

Ne visada lengvo, ne visada švelnaus, bet tikro. Atleisti, pasakyti tai, kas ilgai slėpta, išgirsti, ką mama iš tiesų norėjo pasakyti, štai tokie momentai ne tik atlaisvina emocinį mazgą, bet dažnai padeda keisti požiūrį ir į kitus gyvenimo dalykus.

Kas pasikeičia po paprasto skambučio?

Psichologai sako, kad vienas nuoširdus pokalbis su mama gali padaryti tai, ko nepadaro net ilgi saviugdos procesai. Nes tai nėra tik bendravimas, o susijungimas su giliausiu savo „aš“. Jausmas, kad esi matomas, kad kažkam rūpi, kad turi kur pasakyti paprasčiausią „kaip tau sekasi?“ – vis dar turi milžinišką reikšmę. 

Tai ypač svarbu tada, kai patiriame stresą, pasimetimą, liūdesį ar vienatvę. Ir net jei tau atrodo, kad mama viską žino – skambutis vis tiek svarbus. Jis ne tiek apie informaciją, kiek apie ryšį. Apie laikymąsi. Apie tai, kad net kai pasaulis sukasi greitai – jūs vis dar esate vienas kito pasaulio dalis.

Jei mama toli – ryšį galima atkurti

Nebūtina gyventi viename mieste. Ne visada reikia fizinio artumo, kad jaustume emocinį ryšį. Skambučiai, balso žinutės, net nuotrauka, kurią nusiunti, gali priminti, kad esate šalia. Ir jei ilgai nekalbėjai – nebūtina laukti progos. 

Proga yra dabar. Vienas „labas“ gali tapti pokalbio pradžia. Vienas pasidomėjimas, kaip sekasi, gali pakeisti ne tik tavo, bet ir jos dieną. Ryšys, kuris išlieka, net kai viskas keičiasi, yra vertybė. Ir dažnai mes jį turime, tereikia jį sužadinti iš naujo.

Ar tavo laimė priklauso nuo vieno pokalbio?

Galbūt. Nors laimė nėra vienas konkretus jausmas, bet ji neabejotinai susijusi su saugumu, artumu, ryšiu. O mama dažnai yra viena iš tų retų figūrų, kurios buvimas ar bent jau artumas tą jausmą kuria. Todėl verta nepraleisti progos paskambinti, parašyti, paklausti. 

Ne tik tada, kai liūdna, bet ir tada, kai viskas gerai. Nes stiprus ryšys kuriasi ne per dramą, o per buvimą. Ir galbūt būtent šiandien, tarp darbų, rutinos ir nuolatinių pranešimų, verta skirti penkias minutes. Vienam pokalbiui, kuris gali nuraminti, prajuokinti, grąžinti šypseną. O gal net sugrąžinti laimę.