Nori išmaudyti savo katę? Perskaitykite tai prieš pradėdami, kitaip galite susidurti su rimtais iššūkiais

Tikroji priežastis yra daugiapakopė, ją lemia gyvūno biologija, ankstyvas auklėjimas ir netgi jų protėvių kilmė. 

Kaip sako katėms skirtų tyrimų centro mokslininkė Kristyn Vitale, dauguma kačių tiesiog nėra linkusios artintis prie vandens, bet negalima sakyti, kad tai taikoma kiekvienai be išimties. Kaip ir žmonės, katės turi savitą charakterį. 

Kai kurios ne tik nebijo vandens, bet netgi mielai patupia prie čiaupo ar lenda į vonią. Norint suprasti, kodėl dauguma jų visgi laikosi atokiau, reikia pažvelgti į jų natūralią kilmę ir patirtį jaunystėje.

Evoliucija ir kilmė: sausrų palikimas

Naminės katės protėvis – laukinis afrikietiškas katinas (Felis silvestris lybica), gyveno sausringose, karštose teritorijose. Šie gyvūnai medžiojo sausumoje ir neturėjo poreikio plaukioti ar ieškoti maisto vandenyje. 

Visi jų įpročiai susiformavo sausame klimate, todėl baimė ar atsargumas vandens atžvilgiu tapo natūralia savybe, o ne išimtimi.

Skirtingai nuo šunų, katės nebuvo taip stipriai selekcionuotos. Daug jų elgesio modelių, įskaitant atsargumą nepažįstamų dirgiklių atžvilgiu, tebėra labai artimi jų laukiniams protėviams. Todėl nenuostabu, kad jos vengia kažko, kas primena joms neįprastą ar potencialiai pavojingą aplinką, tokią kaip vanduo.

Viskas prasideda vaikystėje

Jeigu nuo mažens katė nebuvo supažindinta su vandeniu, net minimaliai, pavyzdžiui, stebėdama ramiai tekančią srovę, jos atsargumas gali virsti baime. Priešingai nei šunys, kuriuos dažnai vedžiojame prie upių ar maudome, katės daug dažniau užauga be jokių kontaktų su vandeniu.

Blogiausia, kai pirmasis kontaktas būna traumuojantis – staigus kritimas į vonią, šalto vandens pliūpsnis ar garsi vandens srovė. Tokios patirtys suformuoja ilgalaikius neigiamus ryšius. 

Tuo tarpu pozityvios asociacijos gali pakeisti situaciją, kai kurios katės mėgsta žaisti su tekančiu vandeniu arba net lenda po dušu kartu su šeimininkais.

Kodėl priverstinės maudyklės nėra gera idėja?

Pasak Vitale, maudyti katę reikėtų tik esant rimtam poreikiui, kai to reikalauja sveikatos būklė ar stiprus nešvarumas. Kitaip, verčiau palikti viską jų pačių uodegos valiai. 

Verta pastebėti ir tai, jog katės turi unikalią prausimosi sistemą. Jų šiurkštus liežuvis puikiai pašalina nešvarumus, o tarpusavio laižymasis stiprina ryšius. Jei visgi reikia maudyti, svarbu vengti stipriai kvepiančių šampūnų – kvapas joms labai svarbus. 

Jų pasaulis remiasi uosle, tad kai jų kūno kvapas pakeičiamas svetimu, tai gali sukelti stresą ar net dezorientaciją. Be to, vandenyje sušlapę ūsai yra vienas pagrindinių jų jutimo įrankių ir tampa mažiau efektyvūs, todėl gyvūnas gali jaustis nesaugus ir nestabilus.

Kaip švelniai keisti požiūrį į vandenį?

Norint palengva supažindinti katę su vandeniu, pradėti galima nuo fontanėlio ar ramiai tekančio čiaupo. Kai kurios katės iš smalsumo įmerkia leteną, kitos tiesiog stebi. 

Galima net pabandyti paglostyti katę vos drėgna ranka, tai saugus, natūralus būdas pratintis prie pojūčio.

Svarbiausia yra neperžengti ribos. Jei katė reaguoja panika, reikia pasitraukti ir neskubėti. Švelnus, ilgalaikis susipažinimas su nauju stimulu dažnai duoda daug geresnių rezultatų nei spaudimas.

Garsai, kvapai, vibracijos – visa tai katės priima daug jautriau nei žmonės. Net nauja vandens talpa ar netikėtai pasikeitęs kvapas gali būti atgrasus. Todėl bet kokie pokyčiai turėtų būti daromi palaipsniui, nauja fontanėlė neturėtų skleisti aštrių kvapų, būti pastatyta ramioje vietoje, toliau nuo triukšmingų prietaisų.

Kiekviena katė – savitas atvejis

Vienos katės niekada neperžengs vonios slenksčio, kitos džiugiai taškysis kriauklėje. Ir tai yra normalu. Nėra vieno teisingo modelio. Kaip ir žmonės, jos turi savo patirtis, baimes, įpročius. 

Todėl vietoje bandymo priversti elgtis kitaip, verčiau leisti joms pačioms nuspręsti, kiek arti jos nori būti vandens.

Tai ne pyktis ar užsispyrimas, tai atsargumas, kurį lėmė tūkstančiai metų evoliucijos. Ir jei viena katė su baime reaguoja į tekantį vandenį, kita gali būti puiki pagalbininkė plaunant rankas. 

O mūsų, kaip jų šeimininkų, tikslas yra suprasti, gerbti ir, jei reikia, padėti susidraugauti su tuo, kas joms atrodo svetima.