Norite, kad jūsų vaikai norėtų mokytis? Venkite vienos esminės klaidos kalbant apie vaikų tikslus

Dažnai mokyklos pradžia siejama su naujais planais, tačiau ne visi mokiniai supranta, ką reiškia tikslai ir kaip jie gali pakeisti kasdienę mokymosi patirtį. Tėvai gali tapti svarbiausiais pagalbininkais, jeigu šia tema pasikalba ne moralizuodami, o draugiškai ir atvirai.

Vaikams reikia ne tik priminti apie pažymius ar pareigas, bet ir paaiškinti, kodėl tikslai yra svarbūs jų pačių gyvenimui. Tikslai nėra tik formalumas, jie suteikia kryptį, leidžia patirti pasididžiavimą ir suprasti, kad pastangos turi prasmę. 

Tėvų užduotis yra parodyti, jog tai nėra kontrolės priemonė, o galimybė pačiam vaikui labiau pasitikėti savimi ir matyti savo pažangą. Kiekvienas pokalbis apie tikslus turi prasidėti nuo vaiko jausmų, nes be pasitikėjimo ir atvirumo net patys geriausi planai lieka tik žodžiai. 

Vaikas, jaučiantis, kad jo balsas svarbus, labiau įsitraukia ir pats ima siūlyti idėjas. Būtent todėl kalbant apie mokslo metų tikslus verta atsisakyti vienpusiško monologo ir rinktis dialogą, kartu svarstyti, ko siekiama, kokių rezultatų norima, o svarbiausia – kokiais būdais to galima pasiekti.

Pokalbio pradžia - klausyti daugiau nei kalbėti

Dažniausia tėvų klaida yra pradėti pokalbį su ilgu sąrašu nurodymų. Vaikui tai skamba kaip spaudimas, o ne padrąsinimas. Pradėti reikėtų paprasta fraze: „Kaip tu norėtum, kad šie metai būtų kitokie nei ankstesni?“.

Tokiu klausimu tėvai suteikia erdvę vaikui išsakyti savo nuomonę. Vaikai skirtingo amžiaus turi skirtingus poreikius. Pradinukai dažniausiai tik mokosi suprasti, kas yra tikslai, todėl jiems svarbiau kalbėti apie kasdienius įpročius, tvarkingai susidėti kuprinę, daugiau skaityti prieš miegą, išdrįsti užduoti klausimą mokytojui. 

Vyresniems, ypač paaugliams, svarbu aiškiau susieti tikslus su ateities vizija – kokių įgūdžių jiems reikia, kokias disciplinas jie nori labiau sustiprinti.

Svarbiausia yra tai, jog vaikas jaustų, kad jo tikslai yra jo paties, o ne primesti iš išorės. Tik tada jis turės vidinės motyvacijos jų siekti.

Tikslų konkretumas - nuo svajonės prie realaus plano

Vaikai dažnai sako: „Šiais metais noriu geriau mokytis.“ Tačiau toks tikslas per daug bendras. Čia tėvų pagalba neįkainojama – jie gali padėti tikslą suskaidyti į mažesnius, aiškesnius žingsnius. 

Pavyzdžiui: „Noriu matematikos kontroliniuose gauti bent aštuonetą“ arba „Šiemet perskaitysiu penkias knygas iš privalomojo sąrašo“.

Konkretūs tikslai vaikui padeda aiškiau matyti progresą. Kai pasiekiamas bent vienas nedidelis uždavinys, vaikas patiria sėkmės jausmą. Tai veikia kaip paskata judėti pirmyn. Be to, mažesnius tikslus lengviau aptarti, stebėti ir prireikus koreguoti.

Tėvams svarbu priminti, kad klaidos ir nesėkmės yra proceso dalis. Jei tikslas nepavyko pirmą kartą, reikia ne kaltinti, o aptarti, kas buvo sunku, ką galima daryti kitaip. Tokia refleksija ugdo gebėjimą mokytis iš patirties.

Tikslų siekimo procesas - įpročiai ir palaikymas

Tikslai tampa realūs tik tada, kai jie įtraukiami į kasdienybę. Čia didelę reikšmę turi įpročiai. Jei vaikas nusprendžia daugiau skaityti, reikia parinkti laiką, pavyzdžiui, dvidešimt minučių vakare. Jei tikslas yra sportuoti, galima susitarti dėl konkrečių treniruočių dienų.

Tėvų vaidmuo yra ne tik priminti, bet ir kurti aplinką, kurioje vaikui lengviau laikytis savo planų. Tai gali būti bendros šeimos skaitymo valandos, ramus kampelis mokymuisi, ribotas ekranų naudojimo laikas. Kai vaikas mato, jog šeima pati laikosi tvarkos, jam lengviau sekti šiuo pavyzdžiu.

Palaikymas taip pat reiškia pagyrimą už pastangas, o ne tik už rezultatą. Vaikui reikia žinoti, kad tėvai vertina jo darbą net ir tada, kai pažymiai dar nesikeičia. Toks požiūris padeda išlaikyti motyvaciją.

Dialogas, o ne monologas

Vienas svarbiausių aspektų kalbant apie mokslo metų tikslus – lygiavertis dialogas. Jei tėvai nuolat primeta savo planus, vaikas gali juos vykdyti tik iš pareigos, bet be tikro noro. Tikrasis pokytis įvyksta tada, kai vaikas jaučiasi išgirstas.

Naudinga sukurti ritualą, pavyzdžiui, kiekvieno mėnesio pabaigoje kartu aptarti, kaip sekėsi laikytis tikslų. Tai neturi būti egzaminas ar ataskaita. Veikiau draugiškas pasikalbėjimas prie stalo, kas pavyko, kur buvo sunkiau, kas patiko. 

Tokiu būdu tikslai tampa gyvu procesu, o ne vienkartiniu pažadu mokslo metų pradžioje.

Tikslai – vaiko kelias į brandą

Tikslai mokykloje nėra vien apie pažymius ar sąsiuvinius. Jie ugdo vaiko gebėjimą planuoti, prisiimti atsakomybę, džiaugtis savo pažanga ir nesustoti, kai susiduria su kliūtimis. 

Tėvai, kalbėdami su vaikais apie mokslo metų tikslus, iš esmės padeda jiems mokytis gyventi, ne tik mokytis matematikos ar literatūros.

Svarbiausia yra bendrauti atvirai, su pagarba ir kantrybe. Tik tada tikslai taps ne spaudimu, o galimybe augti. Vaikas, kuris mato prasmę savo veikloje, ilgainiui tampa ne tik geresniu mokiniu, bet ir labiau pasitikinčiu savimi žmogumi.