Lietuviai atkapstė seną sodininkų triuką: darže neliks piktžolių, nereikės laistyti ir visiškai jokio streso

Dauguma daržo savininkų ilgai ieško medžiagos, kuri padėtų išlaikyti drėgmę, neleisti piktžolėms įsivyrauti, bet kartu nepridarytų rūpesčių laistant ar trukdant augti. Nors pasirinkimų yra daug: nuo žievės iki plėvelės, nė vienas iki galo neišpildo visų lūkesčių. Ir čia į sceną žengia šienas – tankus, pusiau fermentuotas augalinis sluoksnis, kuris per vieną sezoną geba pakeisti dirvos elgseną.

Tai sprendimas, kuris nieko nekainuoja tiems, kurie turi ryšį su kaimu. Bet ir miestiečiui jis tampa vis pasiekiamesnis, nes šienainis nėra rinkos produktas, jis dažnai tiesiog sandėliuojamas kaip nebereikalingas. Ir būtent todėl jis toks vertingas.

Kodėl šienas veikia geriau nei žievė ar agrotekstilė?

Šieno sluoksnis nėra tik barjeras. Tai gyvas šarvas, kuris saugo žemę, bet kartu leidžia jai kvėpuoti. Skirtingai nuo medžio žievės, jis neturi polinkio sausėti, todėl drėgmės sulaikymas vyksta tolygiai. O palyginus su plėvelėmis, jis nesukuria šiltnamio efekto dirvos paviršiuje, o tai itin svarbu šakniavaisiams ar jauniems daigams.

Kai šienas išskleidžiamas – jis virsta tvirtu, bet lanksčiu sluoksniu. Jis ne tik nepraleidžia šviesos (todėl piktžolės neturi šansų), bet ir leidžia lietaus vandeniui prasiskverbti į gylį. Tai reiškia, kad po šiuo sluoksniu žemė lieka gyva ir nei permirksta, nei perkaista, nei išdžiūsta.

Be to, šienas pūva labai lėtai. Tai ne šiaudai, kurie susmenga jau po kelių lietų, ir ne žolė, kuri po savaitės tampa juoda. Jis išsilaiko, išlaiko formą, o kartu po truputį praturtina dirvą organinėmis medžiagomis. Rezultatas išties puikus, nes vyksta ne tik apsauga, bet ir dirvos gyvybingumo augimas.

Kaip tai veikia praktiškai?

Visas procesas – paprastesnis nei gali pasirodyti. Šieno išvyniojamas, pašalinus plėvelę ar tinklelį, tiesiai ant paruošto paviršiaus. Vienas žmogus su šakėmis gali per pusvalandį uždengti visą daržo lysvę. Tereikia išlyginti sluoksnį, suspausti pakraščius ir stebėti, kaip per artimiausias savaites keičiasi drėgmės balansas.

Šieno struktūra leidžia paskleisti jį lygiai, be didelių tarpų. Net jei žemė nelygi – sluoksnis prisitaiko, užpildo tuštumas, ir veikia kaip natūralus filtras. Vasarą tai reiškia – mažiau laistymo. Rudenį – mažiau darbo. O žiemą – stipresnį mikrobiologinį aktyvumą po paviršiumi.

Svarbu tik vienas dalykas: sluoksnio storis. Jei šienas stipriai suspaustas – užtenka 10 centimetrų. Jei laisvesnis – verta dėti iki 20. Tokia danga veikia visą sezoną be papildymų. Ir būtent tai daro ją patrauklia, nes vos vienas kartas, vienas darbas, vienas sluoksnis.

Ar tai tikrai be rizikos?

Kaip ir su kiekvienu natūraliu sprendimu – čia yra niuansų. Viena dažniausiai keliamų baimių, žinoma, graužikai. Kai kurie pastebi, kad po šienu jie mėgsta įsirengti takus ar lizdus. Bet patirtis rodo, kad jei auginama atviroje vietoje, o aplink yra plėšriųjų paukščių – rizika sumažėja iki minimumo.

Be to, galima paprastomis priemonėmis tai kontroliuoti – inkilai, drėgnos zonos apribojimas ar net šalia pasodintos stipresnio kvapo žolelės. Bet jei šienas naudojamas teisingai – tai problema neiškyla, o teoriškai gali pasitaikyti. 

Verta paminėti, kad šienas netinka ten, kur reikia sterilaus paviršiaus, pavyzdžiui, itin jautrioms daigų sėjimo vietoms. Bet visur kitur – tai sprendimas, kuris veikia tiek ekologijoje, tiek praktiškume.

Viena kartą pabandęs nebenori atgal

Tie, kas pabandė – retai grįžta prie žievės ar mulčio drožlių. Šieno sluoksnis tampa tarsi daržo kvėpavimas – ramus, gyvas, šiltas. Dirva po juo būna purus, kvapni, tarsi ką tik suarta, net jei nelietei jos rankomis nuo balandžio.

Šienas nėra mada. Tai senas, užmirštas triukas, kuris šiandien sugrįžta kaip atsakymas į brangstančias trąšas, klimato kaitą ir norą turėti sveiką, tvarų daržą be nuolatinio vargo. Ir kartais vos vienas sezonas su tokiu sprendimu pakeičia visą požiūrį į auginimą.