Patyrę sodininkai nustebę: šis paprastas šilauogių triukas duoda rezultatą, kurio nesitikėjo

Geriausias metas žieminiam šilauogių genėjimui – nuo vasario pabaigos iki kovo vidurio, priklausomai nuo regiono ir konkrečios žiemos eigos. Šiuo laikotarpiu krūmas dar būna ramybės būsenoje, tačiau ryškiausi šalčiai jau atslūgsta, todėl mažėja rizika pažeisti vandens ir maisto medžiagų apytakai svarbius audinius bei žiedinius pumpurus. Toks genėjimas nepažeidžia jų subtilios struktūros ir nesusilpnina būsimo derliaus potencialo.

Vėlyvą žiemą šaknų sistema pamažu suaktyvina maisto medžiagų transportą, o pašalinus senus ūglius, daugiau energijos nukreipiama į jaunus, stiprius metūglius. Tai užtikrina geresnį krūmo atsinaujinimą ir būsimą derlių.

Nuo vasario pabaigos iki kovo vidurio dienos ilgėja daugiau nei valanda, palyginti su sausiu. Šis, atrodytų, nedidelis pokytis skatina šilauogėse intensyvesnę augimo hormonų – auksinų ir giberelinų – gamybą. Jie aktyvina meristeminius audinius, atsakingus už naujų ūglių formavimąsi. Ilgėjant dienai pumpurai greičiau pereina iš gilaus ramybės periodo į brinkimo fazę ir tampa metaboliniu požiūriu aktyvesni.

Genėjimas būtent šiuo momentu veikia kaip stiprus atsinaujinimo impulsas: krūmas reaguoja gausiu jaunų, tvirtų ūglių išleidimu, kurie kitą sezoną taps pagrindine derančių šakų „skeleto“ dalimi. Ypač energingai į vėlyvos žiemos genėjimą reaguoja greitai augančios veislės, tokios kaip ‘Chandler’ ir ‘Bluecrop’ – jos suformuoja ilgus, gerai apšviestus metūglius.

Kaip genėti šilauoges, kad derlius būtų gausus?

Prieš pradedant genėti šilauoges, pirmiausia būtina tinkamai paruošti įrankius. Jie turi būti aštrūs ir švarūs, o po kiekvieno kontakto su ūgliu – dezinfekuojami, kad neplatintų galimų infekcijų kitiems krūmams.

Genėjimą pradedame nuo šalinimo nudžiūvusių, pašalusių, ligų pažeistų ūglių ir tų, kurie gula ant žemės. Jie sukuria drėgną, prastai vėdinamą aplinką, kuri labai palanki grybinėms ligoms plisti.

Taip pat reikėtų pašalinti plonus, silpnus ūglius, augančius iš paties krūmo pagrindo. Tokie ūgliai paprastai veda smulkias, mažai vertingas uogas, o patį augalą tik silpnina, atimdami iš jo energiją, reikalingą stiprioms, derančioms šakoms formuoti. Tik atlikus tokį „sanitarinį“ genėjimą, galima objektyviai įvertinti krūmo struktūrą ir spręsti dėl tolimesnio formavimo.

Jei krūmui daugiau nei ketveri metai, būtina atlikti praretinantį (pražydinantį) genėjimą. Pašalinami penkerių metų ir senesni ūgliai, nes jų gebėjimas užauginti stambias, gerai nusidažiusias uogas kasmet mažėja. Po genėjimo krūme turėtų likti 6–8 stiprūs, vertikalūs pagrindiniai ūgliai. Tokia struktūra leidžia augalui nukreipti resursus į mažesnį ūglių skaičių, todėl uogos tampa didesnės ir greičiau užauga.

Jauni krūmai genimi kitaip nei seni. Pirmaisiais dviem metais pašalinami visi žiediniai pumpurai, net jei augalas atrodo pasiruošęs derėti. Krūmas, kuris dar neapkraunamas derliumi, suformuoja stipresnę šaknų sistemą ir greičiau užsiaugina tvirtus ūglius, galinčius „išnešti“ gausų derlių. Taip auginamos šilauogės trečiaisiais metais gali užauginti net iki 3 kg uogų, o tos, kurios buvo eksploatuotos anksčiau, dažnai lieka gerokai silpnesnės daug sezonų.

‘Duke’ veislės šilauogės natūraliai silpniau šakojasi, todėl jauniems ūgliams naudinga lengvai patrumpinti viršūnes, paliekant apie 15 cm. Tai skatina naujų ūglių formavimąsi iš krūmo pagrindo ir padeda sukurti tankesnę, produktyvesnę krūmo formą.

Genėjimo laikas taip pat labai svarbus. Geriausia jį atlikti žiemą, sausu oru, kai temperatūra yra aukščiau 0 °C. Šviežios žaizdos po pjūvio yra jautresnės šalčiui, todėl, prognozuojant didesnius nei –10 °C šalčius, verta kelias dienas palaukti ir genėjimą atidėti.

Labai seniems, daugiau nei 15 metų amžiaus krūmams taikomas atjauninantis genėjimas – ūgliai radikaliai patrumpinami iki maždaug 30 cm. Taikant šį būdą kartu su atrankiniu rudens genėjimu, pagerinama uogų kokybė ir palengvinamas derliaus nuėmimas.

Priverstas atsinaujinti krūmas formuoja jaunus, stiprius ūglius, kurie dera gerokai gausiau nei seni, sumedėję stiebai. Po genėjimo verta panaudoti dirvą rūgštinančias, azoto, fosforo ir kalio turinčias trąšas, o visus ligotų, pažeistų ūglių likučius surinkti ir sudeginti – taip sumažinama infekcijų rizika.

Kodėl žieminis šilauogių genėjimas toks svarbus?

Šilauogės, kaip ir daugelis kitų uogakrūmių, gausiausiai dera ant 2–3 metų amžiaus ūglių. Jei paliekama per daug senų šakų, krūmas nusilpsta, sulėtėja augimas ir smarkiai sumažėja derlius. Atliekant kasmetinį, saikingą genėjimą, gaunami krūmai su mažesniu ūglių skaičiumi, bet su didesniu ir geresnės kokybės uogų derliumi – uogos būna stambesnės, vienodesnės ir geresnių skoninių savybių.

Žieminis genėjimas taip pat yra svarbi auginimo higienos priemonė. Per tankūs krūmai ilgiau išlieka drėgni – ant lapų ir ūglių paviršiaus ilgiau laikosi rasa ir kondensatas, o tai labai palanku patogeniniams grybams plisti.

Ypač pavojingi šilauogėms yra Botrytis cinerea (pilkasis puvinys), Godronia cassandrae (ūglių džiūtis) ir Phomopsis vaccinii. Šių ligų sukėlėjams užtenka vos kelių valandų didelės drėgmės, kad prasidėtų infekcija – o pernelyg tankus krūmas sukuria jiems beveik idealias sąlygas.

Šalinant perteklinius ūglius, pasikeičia oro cirkuliacija krūmo viduje: pagerėja vėdinimas, sutrumpėja laikas, per kurį po lietaus ar rūko išdžiūva lapai ir šakos, sumažėja rasos susidarymo tikimybė. Ūgliai greičiau išdžiūsta, todėl grybiniai patogenai turi gerokai mažiau šansų įsitvirtinti.

Geresnis krūmo vidaus apšvietimas taip pat riboja daugumos šešėlį mėgstančių ligų išplitimą – nemažai grybų žalingiau veikia, kai augalas auga prastai apšviestoje, drėgnoje aplinkoje.

Jei žieminis genėjimas atliekamas reguliariai, vegetacijos metu krūmas gali efektyviau naudoti energiją – vietoje to, kad „kovotų“ dėl šviesos ir maisto medžiagų, augalas juos nukreipia į žydėjimą, derėjimą ir biologiškai aktyvių medžiagų kaupimą uogose.