Smurtas, kurio nematome: kaip moterys su negalia Lietuvoje paliekamos smurtautojų valiai

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Aurelija Auškalnytė atkreipia dėmesį, kad moterų su negalia atveju smurtas įgauna specifines formas, kurių visuomenė dažnai neatpažįsta. „Partneris manipuliuoja vaistais – paduoda ne tą dozę, duoda raminamuosius be žinios, grasina atiduoti į globos įstaigą“, – pasakoja A.Auškalnytė.

Smurtautojai kontroliuoja ir finansus: valstybės mokamas išmokas, pensijas, pašalpas pasiima sau, o moterys, anot ekspertės, lieka be cento.

Kiekvienos negalios atveju smurtautojai randa vis kitų būdų riboti savarankiškumą. „Moterims su regos negalia keičia daiktų tvarką, perstato baldus, paslepia baltąją lazdelę. Neleidžia naudotis asmeninio asistento paslaugomis“, – tęsia A.Auškalnytė.

Visa tai vyksta nuolatinio psichologinio smurto fone. „Lietuvoje ir taip daug menkinimo žmonių su negalia. Kai tai prasideda artimoje aplinkoje, tampa psichologinio smurto dalimi“, – pastebi ekspertė.

Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNOF) 2021 metais atliktas viktimologinis tyrimas, kurio metu buvo apklaustos judėjimo, psichosocialinę, regos, klausos, intelekto ar kompleksinę negalią turinčios moterys, atskleidė, kad psichologinį smurtą kentėjo šešiasdešimt procentų negalią turinčių respondenčių.

Smurtauja ir institucijos

Tyrime užsimenama apie dar vieną smurto formą – institucinį smurtą. Net 63 proc. respondenčių teigė patyrusios žeminantį, nepagarbų valstybės institucijų darbuotojų elgesį. Dažniausiai tyrimo dalyvės minėjo policiją, sveikatos įstaigas, savivaldybes, SODRĄ, Užimtumo tarnybą.

„Psichiatrinėje ligoninėje mušė keturi darbuotojai, kitoje ligoninėje grasino ir labai išgąsdino, vadino dūra“, – pasakojo viena tyrimo dalyvė. 

„Darbo biržoje tarpininkė su manim bendraudavo arogantiškai, rodė pasibjaurėjusią veido mimiką“, – prisiminė kita.

Su žeminančiais komentarais moterys susiduria ir medicinos įstaigose. „Kam tau tikrintis, juk negyveni seksualinio gyvenimo“, „Pas tave ten užakėjo“ – tokias medikų pastabas citavo tyrimo dalyvės. Viena pasakojo: „Be mano žinios buvo pašalinta viena kiaušidė operuojant pilvą.“

Didžiausias tabu – seksualinis smurtas

Sociologė, VšĮ „Ribologija“ bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė sako, kad seksualinis smurtas – atskira tema.

Viktimologinis tyrimas parodė, kad 56 proc. nuo smurto nukentėjusių moterų su negalia bent kartą patyrė seksualinį smurtą, o ketvirtadalis jų tokį smurtą kenčia nuolat.

„Tie skaičiai greičiausiai yra gerokai didesni, – sako R.Jureliavičiūtė. – Latentiškumas išlieka labai didelis, nusikaltimai nėra matomi. Oficialioje statistikoje seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš negalią turinčias moteris praktiškai nebūna.“

Problema, anot R.Jureliavičiūtės, itin aktuali moterims su intelekto ar psichosocialine negalia. „Visuomenė infantilizuoja šiuos žmones, apskritai nekalbame su jais apie seksualumą ir santykius. Jie nežino apie savo asmenines ribas, nežino, kas normalu ir kas ne“, – pastebi sociologė.

„Man įstrigo istorija apie nepilnametę, turinčią intelekto negalią. Ją nuolat nugirdydavo ir išnaudodavo, paskui paleisdavo iki kito karto, – pasakoja sociologė, VšĮ „Ribologija“ bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė. – Ir tai nėra kokia nors šokiruojanti istorija. Tai yra normali istorija, nes tokių merginų ir moterų labai daug. Tik kažkodėl apie tai niekas nekalba.“

Ji primena, kad nukentėjusioms nuo seksualinio smurto pagalbą teikia neseniai įkurtas nacionalinis centras „Prabilk“. „Teikiama informacinė ir emocinė pagalba, padedama susidėlioti, ką daryti toliau. Centras padeda susiorientuoti informacijos sraute“, – pasakoja R.Jureliavičiūtė.

Sociologė atkreipia dėmesį, kad pagalba teikiama ne tik nukentėjusioms, bet ir specialistams: „Iš praktikos žinau – būna specialistų, kurie dirba šioje srityje ir sako: susidūriau su tokia istorija, nežinau, ką daryti. Jie gali anonimiškai paskambinti, paklausti, pakalbėti ir susidėlioti pagalbos planą.“

Neatpažįsta smurto

„Kai daromi tyrimai ir klausiama moterų, ar jos patiria smurtą, žymi – ne. Vėliau iš pasakojimų matai, kad patiria“, – pasakoja A.Auškalnytė.

„Kalbantis aktyvistų grupėse „užsidega lemputė“ – jos suvokia, kad tai, ką patiria, yra smurtas. Tiesiog pripratusios prie nuolatinio menkinimo, moterys nesuvokia, kad situacija nenormali. Jos nenumano, kad galėtų būti kitaip“, – teigia pašnekovė.

Atpažinti smurtą trukdo ir socialinė izoliacija. „Moteris be negalios turi draugų ratą – jie pasako, kai santykiuose kažkas nenormalu. O moteris su negalia gyvena izoliacijoje: trūksta draugų, jeigu nedirba, nėra ir kolegų. Niekas nepasakys – taip su tavimi elgtis negali“, – pabrėžia A.Auškalnytė.

Pagalbos nesikreipia

Tyrimas atskleidė, kad 81 proc. moterų su negalia žinojo, kur kreiptis pagalbos, tačiau kreipėsi tik 5 proc.

Kodėl moterys tyli? Ketvirtadalis tyrimo dalyvių atsakė paprastai – „beprasmiška kur nors kreiptis“. Kitos galvoja, kad kreiptis pagalbos – gėda (12 proc.), arba bijo, kad smurtas pasikartos (9,5 proc.). Dar kitos nežino, kaip pradėti kalbėti apie tai, kas vyksta.

Tos, kurios ryžosi kreiptis pagalbos, teigė sulaukusios konsultacijų – psichologo, teisininko, socialinio darbuotojo. Tik dvi moterys gavo laikino apgyvendinimo paslaugą. Pusė apklaustųjų nurodė, jog „teikiant pagalbą nebuvo atsižvelgta į jų negalią“.

Į klausimą, ko reikia negalią turinčioms moterims, tyrimo dalyvės atsakė: saugios vietos, kur galėtų gyventi (26 proc.), žmonių, kurie palydėtų sprendžiant problemas, o ne tik patartų (25 proc.), greitos policijos reakcijos ir realių bausmių smurtautojams (15 proc.).

Problemas žino, bet nesprendžia

Pasak A.Auškalnytės, Lietuvoje trūksta sisteminio požiūrio – vykdomi tik pavieniai projektai, bet nėra nuoseklios politikos. „Reikia aiškiai suprasti tikrąsias smurto priežastis. Ne tik kalbėti, kad kažkokie blogi žmonės smurtauja arba kad moterys tokios silpnos, negali apsiginti. Tikrosios priežastys – visuomenė nesuteikia joms galimybių būti savarankiškoms, turėti darbą, prasmingus užsiėmimus, socialinį gyvenimą. O kur dar elementari, žmogiška pagarba“, – apgailestauja ekspertė.

Kad moterų su negalia situacija nepavydėtina, pripažįsta ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Pernai parengtoje apžvalgoje konstatuojama, kad savivaldybėms trūksta aiškių gairių ir metodinės pagalbos. Nustatyta, kad iš 59 laikino apgyvendinimo įstaigų tik 14 gali priimti moteris nepriklausomai nuo negalios tipo ir tik 10 iš 60 savivaldybių bendradarbiauja su negalios organizacijomis.

Tarnyba rekomenduoja įtraukti negalios organizacijas į prevencijos komisijas (dabar tai padarė tik 28 iš 60 savivaldybių), sistemingai rinkti duomenis apie smurtą prieš moteris su negalia (dabar tokie duomenys apskritai nerenkami), užtikrinti realų paslaugų prieinamumą visoje Lietuvoje.

Priklausomos nuo smurtautojo

„Moterys su negalia patiria smurtą ne todėl, kad yra silpnesnės. Smurtas nėra apie fizinę jėgą. Jis visada yra apie galią“, – kategoriškai teigia A.Auškalnytė.

Ekspertė įžvalgą grindžia ekonominiais rodikliais. Lietuvoje dirba vos 27-30 proc. asmenų su negalia – beveik dvigubai mažiau nei Europos Sąjungos vidurkis, siekiantis 51 proc. Moterų su negalia padėtis dar niūresnė: jų skurdo lygis pranoksta ir bendrą moterų, ir vyrų su negalia rodiklius.

„Moterų su negalia ekonominė priklausomybė nuo artimųjų yra esminė priežastis, kodėl jos patiria daugiau smurto“, – pabrėžia A.Auškalnytė. LNOF tyrimas patvirtina: finansinę priklausomybę kaip pagrindinį veiksnį, trukdantį palikti smurtautoją, įvardina daugiau nei 40 proc. respondenčių.