Prisijunkite
Paskelbė
Ina Jonaitienė
Paskelbta
Vaikystė dažnai įsivaizduojama kaip nekaltumo ir saugumo metas, tačiau daugeliui ji palieka gilių emocinių žaizdų, kurios išlieka ir suaugus.
Traumą ne visada sukelia dramatiški įvykiai – kartais tai lėtas, nuolatinis emocinis apleistumas, viešas pažeminimas ar nuolatinis lyginimas, kuris pakeičia žmogaus savivertę. Pastaraisiais metais socialiniuose tinkluose žmonės vis atviriau dalijasi savo patirtimis, liudydami, kad vaikystės žaizdos retai lieka praeityje.
Remiantis tūkstančiais atvirų komentarų ir išpažintinių istorijų, čia apžvelgiamos dažniausiai minimamos, skaudžiausios vaikystės patirtys, kurias žmonės nešiojasi su savimi ilgai po to, kai užauga.
Iš pirmo žvilgsnio nekalti žodžiai „Tu per jautrus“ ar „Tu per jautri“ daugeliui tapo giliai žeidžiančia, jausmus nuvertinančia fraze. Taip dažnai būdavo reaguojama, kai vaikas išreikšdavo tikrą skausmą, liūdesį ar pyktį, ir jam tyliai buvo perduodama žinutė, kad jo emocijos yra netinkamos, perdėtos ar trukdo kitiems.
Vienas žmogus prisiminė, kaip buvo taip pavadintas, kai verkė dėl numirusio augintinio – jam buvo gėda dėl visiškai natūralios gedulo reakcijos.
Tokios patirtys vėliau lemia emocijų slopinimą, polinkį menkinti savo jausmus ir nepasitikėjimą savo emocinėmis reakcijomis. Suaugę žmonės prisipažįsta vengiantys rodyti pažeidžiamumą, dažnai atsiprašinėjantys net už visiškai normalius jausmus ir vis dar tikintys, kad „per daug jaučia“.
Daugelis suaugusiųjų pasakoja apie ankstyvą, priverstinį „suaugimą“, kai tėvai ėmė elgtis su jais kaip su patikėtiniais ar emocinės paramos šaltiniu. Vienas žmogus prisiminė, kaip būdamas dešimties išklausydavo atviras detales apie tėvų byrančią santuoką, turėdavo saugoti paslaptis ir net tarpininkauti jų konfliktuose.
Kitas aprašė, kaip emocijų nesuvaldantis tėvas ar motina nuolat klausdavo: „Ką man daryti?“, taip tarsi permesdami atsakomybę už savo laimę vaikui.
Ši dinamika dažnai vadinama „parentifikacija“. Psichologai ją sieja su padidėjusiu nerimu, sunkumais nustatant ribas ir nuolatiniu budrumu santykiuose. Kaip taikliai pastebėjo vienas žmogus: „Vietoj žaidimų išmokau klausytis, ar nekyla bėdų, ir niekada iki galo neišmokau atsipalaiduoti.“
Vaikai, anksti pavadinti „gabiais“ ar „turinčiais didelį potencialą“, dažnai patirdavo milžinišką spaudimą. Jiems atrodė, kad visa jų vertė priklauso tik nuo akademinių rezultatų. Vienas žmogus dalijosi panika, kuri jį apima, kai tik nepavyksta iš karto suprasti užduoties – iškart iškyla prisiminimas apie šaltą tėvo nusivylimą, kai pažymys būdavo ne idealus.
Tokios patirtys sukuria nuolatinį veikimo ir pasirodymo nerimą, paralyžiuojančią nesėkmės baimę. Daugelis sako, kad vengia imtis naujų dalykų, nes jaučia, jog privalo iškart būti tobuli. Dažna išvada: „gabumo“ etiketė griauna savivertę, nes išmoko, kad pastangos mažiau vertingos už „įgimtą genialumą“.
Daugeliui traumą sukūrė tėvai, kurie visiškai nepaisė vaiko privatumo ir asmeninės erdvės, visa tai pateisindami noru „žinoti, ką veiki“. Buvo skaitomi dienoraščiai, tikrinami telefonai ir žinutės, atplėšinėjami laiškai, į vaiko kambarį einama be pasibeldimo net paauglystėje. Viena moteris prisiminė, kaip tėvas be jos žinios perskaitė stojimo dokumentus į mokyklą ir pats perrašė jos motyvacinį laišką.
Toks ribų nepaisymas palieka ilgalaikį nesaugumo jausmą ir sunkumą pasitikėti autoritetais. Daugelis ir suaugę sunkiai nustato sveikas ribas romantiniuose santykiuose, nes niekada nematė, kaip tos ribos turėtų atrodyti. Kaip taikliai pasakė viena žmogus: „Iki šiol jaučiuosi lyg turėčiau prašyti leidimo uždaryti duris.“
Nuolatinis lyginimas su „geresniu“ – labiau pasiekusiu, gražesniu ar paklusnesniu – šeimos nariu daug kam tapo esmine žema savivertės priežastimi. Viena moteris pasakojo, kaip giminaitė ją pristatydavo taip: „Čia ta protingoji, o ne gražioji“, – ši frazė įsirėžė dešimtmečiams. Kitas žmogus pasakojo apie seserį, kuri buvo nuolat giriama už liesą kūną, ir tai paskatino pavojingus valgymo sutrikimus, ieškant pritarimo.
Toks lyginimas sukelia tapatumo krizę – žmogus ima save apibrėžti per priešpriešą artimiesiems, o ne per savo unikalius gebėjimus. Gijimas dažnai prasideda nuo sąmoningo darbo su vidiniu balsu, kuris vis dar kartoja senus palyginimus.
Daug kam iki šiol ryškiausią prisiminimą kelia situacijos, kai tėvai viešai žodžiu „sudaužydavo“ – parduotuvėje, prekybos centre, restorane ar svečiuose. Viena moteris prisiminė, kaip motina ant jos rėkė pilname restorane vien dėl to, kad ji užsisakė „netinkamą“ patiekalą. Ji aprašė stingdantį siaubą ir gėdą, nuo kurių fiziškai susirgo.
Tokie epizodai išmoko, kad žmonės, kurie turėtų saugoti, gali tapti netikėto pavojaus šaltiniu. Tai lemia nuolatinį vidinį „trūkčiojimą“ ir stiprią konflikto baimę net suaugus. Trauma dažnai susijusi su bejėgiškumu ir suvokimu, kad orumas ir saugumas gali būti atimti bet kurią akimirką, nepriklausomai nuo aplinkos.
Daugelis pasakojo apie gyvenimą su tėvu ar motina, kurių nuotaikos ir elgesys buvo visiškai neprognozuojami. Vienas žmogus prisiminė, kaip kiekvieną vakarą „vaikščiodavo ant kiaušinių lukštų“, laukdamas, ar tėvas grįš linksmas, ar įsiutęs. Kitas aprašė motiną, kuri akimirksniu iš švelnios tapdavo žeidžiančiai agresyvi, ir tai sukūrė nuolatinę įtampą bei nepasitikėjimą bet kokiu stabilumu.
Tokia patirtis stipriai paveikia emocijų reguliaciją ir gebėjimą jaustis saugiai santykiuose. Suaugę žmonės dažnai nuolat laukia blogiausio, gyvena su lėtiniu nerimu ir sunkiai patiki, kad kiti gali būti nuoseklūs ir patikimi.
Kai kuriems didžiausia trauma kilo ne namuose, o mokykloje, kur jie buvo paženklinti kaip „problemiški“. Tai galėjo būti susiję su nediagnozuotu ADHD, mokymosi sunkumais ar paprasčiausiai netinkančia ugdymo aplinka. Nuolat gaunamos pastabos, siuntimas pas direktorių, neigiami atsiliepimai tėvams formavo stiprų menkavertiškumo jausmą. Vienas žmogus prisiminė mokytoją, viešai jį sugėdinusį vien už tai, kad jis nenustygo vietoje – tada jis pasijuto „sugedęs“.
Tokie išgyvenimai dažnai lemia nuolatinę žemą savivertę, autoritetų baimę ir gilią nuostatą, kad žmogus „iš prigimties blogas“. Net ir pasiekus sėkmės, tai gali pasireikšti stipriu apsimetėlio sindromu.
Viena skaudžiausių temų – nuolatinis jausmas, kad esi nepageidaujamas arba našta. Tai retai būdavo pasakoma tiesiai; dažniau tai atsispindėdavo per emocinį šaltumą, nuolatinę kritiką ar nuovargio kupinus tėvų skundus apie „auką dėl vaikų“. Vienas žmogus prisiminė žodžius: „Mes tavęs niekada neplanavome“, kurie jį persekiojo visą gyvenimą.
Tokia patirtis palieka gilią savivertės spragą ir apsunkina tikėjimą, kad esi vertas meilės ir priklausymo. Daugelis visą gyvenimą ieško išorinio patvirtinimo, sunkiai jaučiasi saugūs santykiuose ir nuolat bijo, kad bus palikti.
Ši dinamika panaši į parentifikaciją, tačiau turi savitų bruožų. Daug žmonių pasakojo apie tėvus, kurie elgėsi su jais kaip su lygiais draugais, nors vaikui dar reikėjo saugumo ir ribų. Tai dažnai reiškė, kad vaikas dalyvaudavo suaugusiųjų pokalbiuose: girdėdavo apkalbas, santykių dramas, finansinius rūpesčius. Viena mergina prisiminė motiną, kuri ją vadindavo „geriausia drauge“, tačiau vėliau apie ją blogai kalbėdavo kitiems – tai kėlė stiprų sumišimą ir išdavystės jausmą.
Tokia patirtis išmoko, kad vaiko vaidmuo – patenkinti tėvų emocinius poreikius, o ne atvirkščiai. Suaugę žmonės dažnai sunkiai reiškia savo poreikius, bijo nuvilti kitus ir painioja tikrą draugystę su nesveika priklausomybe.
Nors patyčios dažnai romantizuojamos kaip „normali augimo dalis“, ilgalaikis atstūmimas ar žeminimas bendraamžių grupėje daugeliui paliko gilių randų. Vienas žmogus pasakojo, kaip draugų kompanija staiga nustojo ją kviesti į susitikimus vien dėl to, kad ji paauglystėje staiga ūgtelėjo ir tapo už juos aukštesnė. Tai sukėlė metų metus trukusį socialinį nerimą ir pasitikėjimo kitais stoką. Kitas aprašė, kaip nuolat buvo „juokelių“ taikinys, nors tie juokai buvo aiškiai žeidžiantys – po to jis ėmė bijoti atvirai reikšti save.
Tokios patirtys paveikia gebėjimą formuoti saugius ryšius ir pasitikėti naujais žmonėmis. Suaugus dažnai atsiranda atstūmimo baimė, polinkis izoliuotis ir sunkumas atskirti nuoširdžią draugystę nuo tokių santykių, kurie gali vėl sužeisti.
Vaikai, augę su depresija ar kitomis psichikos ligomis sergančiais tėvais, dažnai nešiojasi milžinišką kaltę, manydami, kad jie nebuvo „pakankami“, kad tėvas ar motina būtų laimingi. Vienas žmogus prisiminė, kaip stengėsi dėl visko – gerų pažymių, tylaus elgesio, perdėto linksmumo – tikėdamasis praskaidrinti mamos nuotaiką. Kai to nepavyko padaryti, jis ėmė jaustis nuolatiniu nevykėliu. Suaugęs jis pripažino, kad iki šiol jaučiasi atsakingas už kitų žmonių laimę kiekvienuose santykiuose.
Ši trauma sukuria visą gyvenimą trunkantį žmonių įtikinėjimą ir įtikimą, polinkį prisiimti kitų emocijas ir didžiulę baimę, jog nepavyks „sutaisyti“ artimųjų. Vaikystės kaltė niekur nedingsta, ji tik persikelia į naujas situacijas.
Dar viena dažnai minima ilgalaikės emocinės žalos priežastis – stipri gėda, juntama dėl matomo finansinio nepritekliaus lyginantis su bendraamžiais. Viena moteris pasakojo, kaip ją nuolat tyčiojosi dėl tų pačių pigių, nunešiotų sportbačių, kuriuos ji avėjo trejus metus.
Ji prisiminė, kaip slėpdavo kojas po stalu ir ilgainiui išsiugdė stiprų socialinį nerimą. Kitas žmogus prisipažino iki šiol jaučiantis fizinį gėdos karštį pirkdamas drabužius – jam iškart prieš akis iškyla prisiminimai apie netinkamo dydžio, nusidėvėjusius dėvėtus rūbus, kurie jį aiškiai išskyrė iš kitų.
Ši trauma nėra vien apie drabužius. Ji susijusi su jausmu, kad esi akivaizdžiai „prastesnis“ ir vertinamas pagal sistemą, kurioje svarbiausia – atitikti daugumos standartus. Daugelis pripažįsta, kad tokia ankstyva finansinė gėda sukuria ilgalaikę nepakankamumo baimę ir dažnai virsta arba impulsyviu, per dideliu išlaidavimu, arba kraštutiniu slaptumu kalbant apie pinigus suaugus.
Ina Jonaitienė
Žurnalistė
Rašydama apie astrologiją ir gyvenimo naujienas, siekiu kurti turinį, kuris įkvepia, guodžia ir priverčia susimąstyti. Mano tekstuose susilieja meilė žvaigždėms, domėjimasis žmogaus vidiniu pasauliu ir noras dalintis įžvalgomis apie kasdienybę, tiek dangišką, tiek žemišką.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.