Tavo svajonės prieš tavo smegenis: atskleidė, kaip protas tampa tavo pačiu didžiausiu stabdžiu

Šeimos ir holistinė psichologė Anna Bogomolec paaiškina, kodėl bijome pokyčių net tada, kai nuoširdžiai siekiame geresnio gyvenimo, ir kaip patys juos blokuojame.

Smegenys siekia stabilumo ir nuspėjamumo, todėl bet kokias naujas aplinkybes suvokia kaip potencialią grėsmę. Net jei pokyčiai žada pagerinti gyvenimą, jie reikalauja prisitaikymo, o tai visada kainuoja daug energijos.

Šis vidinis konfliktas dažnai vadinamas kognityviniu disonansu – kai trokštama ateitis kertasi su įprasta praeitimi ir dabartimi.

Pasak psichologės, pokyčių baimė yra natūrali psichikos dalis. Smegenys istoriškai buvo „užprogramuotos“ ieškoti saugumo ir stabilumo, nes tai užtikrino išlikimą. Migdolas – smegenų dalis, vadinama „nerimo centru“, – į viską, kas nauja, reaguoja kaip į galimą pavojų.

Net kai siekiame geresnio gyvenimo, pirmieji nežinomybės signalai suaktyvina „nerimastingos apsaugos“ mechanizmą. Iš esmės mes bijome ne pačių pokyčių, o nežinomybės, kuri su jais ateina. Todėl net ir nemaloni, bet pažįstama situacija gali atrodyti „saugesnė“ nei nauja, nors potencialiai geresnė.

Kodėl gyvenimo pokyčiai kelia nerimą?

Mes norime augti, tobulėti, turėti daugiau galimybių, tačiau tuo pačiu bijome prarasti tai, kas jau žinoma, net jei tai mūsų netenkina. Taip visiškai natūraliai atsiranda vidinis konfliktas: noras gyventi geriau susiduria su baime prarasti kontrolę.

Dažnai delsiame priimti sprendimus, pasiliekame „pažįstamo diskomforto zonoje“ ir renkamės saugumo pojūtį vietoje potencialios laisvės.

Psichologė pabrėžia, kad moksliniai tyrimai rodo – pokyčių baimę galima reguliuoti per sąmoningumą ir sistemingą planavimą. Kai didelius pokyčius išskaidome į mažus žingsnius, leidžiame sau tyrinėti naują situaciją be spaudimo ir fiksuojame savo patirtis, smegenys gauna naują signalą: „tai ne grėsmė, o galimybė“.

Toks požiūris stiprina prefrontalinę žievę, atsakingą už racionalų planavimą ir emocijų kontrolę, ir mažina migdolo reakciją. Taip pamažu mūsų nerimas silpnėja, o gebėjimas priimti pokyčius – auga.

Kodėl smegenys priešinasi net ir teigiamiems pokyčiams?

1. Nežinomybė suaktyvina kontrolės praradimo baimę. Smegenys nemėgsta „baltų dėmių“ – joms geriau senas, bet nuspėjamas scenarijus, nei naujas ir neaiškus.
2. Pokyčiai reikalauja papildomų pastangų. Mūsų įpročiai – tai tarsi automatinės programos. Bet koks „sistemos atnaujinimas“ reikalauja daugiau energijos, todėl natūraliai kyla pasipriešinimas.
3. Yra klaidos ir praradimo rizika. Pasąmoningai bijome nesėkmės: jei kažką keisiu, galiu prarasti tai, ką turiu dabar – net jei tai ne ideali, bet pažįstama situacija.
4. Socialiniai veiksniai. Pokyčiai neretai kelia aplinkinių nesupratimą ar kritiką. „Ar tau proto trūksta?“ – tokios ir panašios reakcijos tik sustiprina vidinį pasipriešinimą ir verčia abejoti savimi.

Kaip įveikti pokyčių baimę

Psichologė siūlo dirbti ne tiek su pačiais pokyčiais, kiek su vidiniu mechanizmu, kuris siunčia signalą „man nesaugu“.

• Pripažinkite savo baimę. Neignoruokite ir neblaškykite jos „šalin“. Įvardykite sau: „Aš bijau, nes tai nauja ir nežinoma“. Vien pripažinimas sumažina įtampą.
• Išskaidykite pokyčius į mažus žingsnius. Didelis, griebiantis už gerklės sprendimas gali atrodyti nepakeliamas. Tačiau kai jį padalijame į mažas, konkrečias užduotis, smegenims lengviau su tuo susitaikyti.
• Pakeiskite klausimą. Vietoje „ką galiu prarasti?“ sąmoningai klauskite savęs: „ką galiu laimėti?“. Toks fokuso pasikeitimas padeda pamatyti galimybes, o ne vien grėsmes.
• Ieškokite palaikymo. Artimi žmonės, kurie jumis tiki, mažina nežinomybės jausmą ir stiprina saugumo pojūtį. Su jais lengviau priimti net ir drąsius sprendimus.

Pasak psichologės, tikroji vidinė laisvė atsiranda tada, kai išmokstame baimę jausti ne kaip kliūtį, o kaip kompasą. Kai pripažįstame savo nerimą, bet vis tiek žengiame žingsnį link trokštamo gyvenimo, pokyčiai tampa tiltu į mūsų augimą, o ne paralyžiuojančios baimės šaltiniu.