Tikras mokslo stebuklas ar nauji etiniai iššūkiai? Po 30 metų atšildytas embrionas tapo vaiku

Po tiek metų šis embrionas tapo gyvu vaiku, o tai kelia daug klausimų apie šiuolaikinių vaisingumo technologijų galimybes ir ateitįs. Embrionų užšaldymas yra įprasta ir veiksminga pagalbinio apvaisinimo dalis. Dirbtinio apvaisinimo metu apvaisinami keli kiaušinėliai, o nepanaudoti embrionai užšaldomi ir laikomi ateičiai. Kasmet visame pasaulyje tūkstančiai embrionų patenka į ilgalaikio saugojimo talpyklas. Didėjant pagalbinio apvaisinimo paslaugų paklausai, didėja ir saugomų embrionų skaičius. 

Tačiau pasibaigus gydymo procesui, kyla sudėtingas klausimas, tai ką daryti su likusiais embrionais. Gyvenimo aplinkybės keičiasi, santykiai nutrūksta, o žmonės gali pakeisti savo sprendimus. Daugelis jaučia vidinį prieštaravimą leisti embrionams žūti, ypač kai jų sukūrimui buvo skirta daug emocinių, fizinių ir finansinių išteklių. Dėl šios priežasties ne vienas žmogus ar pora tęsia jų saugojimą dar daugelį metų ar net dešimtmečius.

Embrionų donorystės galimybės 

Viena iš galimybių yra embrionų donorystė. Įprastai tai vyksta per vaisingumo klinikas, tačiau šiuo ypatingu atveju embrionai buvo paaukoti per JAV krikščionišką organizaciją „Snowflakes“, leidžiančią donorams patiems pasirinkti gavėjus. Donore tapusi moteris, dabar jau sulaukusi per šešiasdešimt metų, norėjo žinoti, kur atsidurs embrionai, nes bet kuris iš jų galintis gimti vaikas būtų pilnas genetinis jos trisdešimtmetės dukters brolis ar sesuo. 

Kai kuriose šalyse donorystės būdu pradėti žmonės turi teisę gauti informaciją apie savo genetinius tėvus, tačiau šis atvejis yra neįprastas, nes embrionai buvo užšaldyti prieš kelis dešimtmečius. Tai gali reikšti, kad naujagimis, jo tėvai ir donorės šeima, įskaitant prieš 30 metų gimusį pusbrolį ar pusseserę, ateityje gali užmegzti ryšį

Teisiniai aspektai ir saugojimo terminai

Jungtinėse Valstijose nėra nustatyto maksimalaus embrionų, spermos ar kiaušialąsčių saugojimo laikotarpio, o Jungtinėje Karalystėje toks terminas neseniai pailgintas iki 55 metų. Tai leidžia manyti, kad ateityje galimi atvejai, kai žmogus bus pradėtas iš prieš kelis dešimtmečius sukurto embriono, o jo genetinis donoras tuo metu jau bus garbaus amžiaus ar net miręs.

Tokios situacijos kelia klausimų, kaip dideli amžiaus skirtumai tarp donoro ir vaiko ar tarp genetiškai susijusių brolių ir seserų gali paveikti tarpusavio santykius. Tai sritis, apie kurią kol kas žinoma nedaug

Genetinių giminaičių paieškos 

Pastaraisiais metais vis populiaresni tapo komerciniai DNR tyrimai, tokie kaip 23andMe ar Ancestry.com, leidžiantys žmonėms rasti genetinius giminaičius už reguliuojamų sistemų ribų. Didėjant embrionų saugojimo laikotarpiams, galima tikėtis, kad vis daugiau žmonių tokiu būdu ieškos giminystės ryšių, nepaisydami oficialių registrų. 

Be to, globalėjant vaisingumo paslaugoms, vis dažniau genetiniai giminaičiai gyvena skirtingose šalyse. Tarptautiniai spermatozoidų, kiaušialąsčių ir embrionų pervežimai skatina tokius atvejus, o tai kelia poreikį aiškesniam tarptautinės donorystės reguliavimui

Tapatybės ir kilmės klausimai

Vienas įdomiausių klausimų yra tai, kaip žmonės, gimę iš dešimtmečius užšaldytų embrionų, suvoks savo kilmę. Tyrimai rodo, kad donorystės būdu sukurtos šeimos paprastai funkcionuoja gerai, tačiau mintis, kad esi buvęs tarsi užkonservuotas laike ilgiau nei 30 metų, yra unikali ir gali kelti keistą atotrūkio jausmą.

Žinant, kad gimimo momentu tavo genetiniai broliai ar seserys gali būti daug vyresni arba jų jau nebebūti gyvų, asmeninės tapatybės suvokimas gali tapti dar sudėtingesnis. Tokie atvejai kelia ne tik biologinius, bet ir gilesnius priklausomybės bei šeimos ryšių klausimus

Sparčiai tobulėjant reprodukcinėms technologijoms, tikėtina, kad šis atvejis nebus paskutinis. Kartu su medicinos pažanga ir kintančiu požiūriu į šeimą bei tėvystę ateityje gali kilti vis daugiau klausimų apie genetinę tapatybę, kilmę ir tai, ką reiškia būti šeimos dalimi.