Mitybos ekspertai įspėja: avižos ne visada padeda, o kartais gali padaryti daugiau žalos nei naudos

Bet kai kažkas tampa per daug tobulas, visada atsiranda noras pakrapštyti giliau. Ar tikrai avižos yra supermaistas, kaip dažnai teigiama? Ar tai tiesiog gerai apgalvotas įvaizdis, pastatytas ant keleto patogių frazių apie skaidulas, cholesterolį ir lėtą energiją?

Ir dar vienas klausimas, kuris iškyla daugeliui: jeigu tai toks sveikas pasirinkimas, kodėl jau po valandos po dubenėlio su uogom ir sėklom rankos vėl dreba prie saldumynų stalčiaus? Gali būti, kad problema ne pačiose avižose, o kaip ir kada mes jas valgome.

Avižos yra paprastos, bet ne prastos

Avižos tikrai nėra priešas, tai grūdas, turintis daug vertingų medžiagų: tirpių ir netirpių skaidulų, šiek tiek baltymų, B grupės vitaminų ir mikroelementų. Avižose esantis beta-gliukanas prisideda prie cholesterolio mažinimo ir padeda ilgiau jaustis sočiam. Visa tai skamba puikiai, kol kalbam apie grynas, mažai apdorotas avižas.

Problemos prasideda tada, kai į šią paprastą bazę įsiterpia šiuolaikinis gyvenimo tempas ir noras viską pasaldinti. Avižų košė virta ant vandens yra viena, bet kai ant jos keliauja bananai, medus, riešutų sviestas, šokolado drožlės ir agavų sirupas, deja, jau visai kitas reikalas. Staiga sveiki pusryčiai virsta desertu, kuris gražiai atrodo socialiniuose tinkluose, bet organizme elgiasi beveik kaip pyragas.

Štai kodėl kai kuriems žmonėms avižų pusryčiai sukelia visiškai priešingą efektą nei žadėta. Vietoj ilgalaikės energijos, tiesiog cukraus šuolis ir vėliau lygiai toks pat staigus kritimas. Vietoj sotumo – noras užkąsti jau po valandos. Ir tada kaltė, nes valgiau sveikai, bet vis tiek noriu valgyt.

Kur prasideda klaida?

Didžioji dalis žmonių apie avižas galvoja kaip apie neutralią, tuščią drobę, nes ką įdėsi, tas ir bus. Ir tai tiesa, tik dažnai įdedama tiek saldžių ar kalorinių priedų, kad iš esmės net nesupranti, ką valgai. Viskas susimaišo į vieną gerai sugalvotą skonio bombą, kurios poveikis toks pat trumpalaikis, kaip po bet kurio kito deserto.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kaip greitai pasiruošiamos avižos. Greitai paruošiami dribsniai dažnai būna stipriau apdoroti, praradę dalį naudingų medžiagų, o svarbiausia ir virškinami greičiau. Tai reiškia, kad cukraus šuolis kraujyje įvyksta greičiau, o energija išeikvojama nejučia, vos įsukus į rytinį kamštį ar atsidarius el. paštą.

Be to, dalis žmonių nesusimąsto, kad avižos, nors ir turtingos skaidulomis, visgi yra angliavandeniai. Ir jei su jomis nesuderinamas joks baltymų šaltinis ar riebalai – gaunamas pusrytis, kuris maloniai užpildo skrandį, bet neužtikrina jokio stabilaus energijos tiekimo.

Kai avižos nebetinka visiems

Dar vienas svarbus momentas – ne kiekvienas virškinimo traktas vienodai myli avižas. Kai kuriems jos sukelia sunkumo jausmą, pilvo pūtimą, net žarnyno dirglumo simptomus. Tai gali priklausyti nuo avižų kiekio, paruošimo, net jų kombinacijos su kitais produktais.

Yra žmonių, kurie tiesiog geriau jaučiasi valgydami baltyminius pusryčius, kaip kiaušiniai, avokadas, net likę vakarienės ryžiai su žuvimi jiems tinka labiau nei šaukštas avižinės košės su uogienės lašu. Tai nereiškia, kad vienas yra teisingas, kitas ne. Bet tai priminimas, kad sveikiausias pasirinkimas nėra universalus.

Kartais organizmas pats pasako: šiandien tau reikia kažko kito. O mes, norėdami būti tvarkingi, laikomės plano. Ir kenčiam nuo rytinio mieguistumo, alkio jau po valandos ir jausmo, kad vėl kažką padarei ne taip, nors valgai kaip reikia.

Avižos nėra blogos, bet jos nėra stebuklas

Avižos turi potencialą būti puikiu pusryčių pasirinkimu. Bet tam reikia laiko, balanso ir mažiau uogienių. Jei vietoj saldžių priedų pasirenkami natūralūs šaltiniai, jei košė ruošiama su šlakeliu augalinio ar karvės pieno, jei šalia atsiranda virti kiaušiniai ar šiek tiek varškės – poveikis jau visiškai kitoks. Tada tai tampa pusryčiais, kurie iš tikrųjų maitina, o ne tik atrodo gerai.

Tačiau jei tavo rytinė porcija labiau primena desertą nei pagrindinį patiekalą, gali būti, kad pusryčiai ir toliau bus tavo silpnoji vieta ir tai nėra tragedija. Tiesiog verta išmokti matyti produktą giliau, o ne tik kaip madingą pasirinkimą, bet ir kaip realų kūno degalų šaltinį.

Kiekvienas organizmas reaguoja skirtingai. Kas vienam yra rytinė laimė, kitam bus tik nepaaiškinamas energijos nuosmukis. Ir nors avižos turi daug puikių savybių, jos netampa automatiškai tobulais pusryčiais vien todėl, kad apie jas taip kalba etiketės.

Kartais geriausias sprendimas yra grįžti prie klausimo „kaip jaučiuosi po šito maisto?“ Ir jei po košės su čija, medumi, bananais ir sauja riešutų jautiesi taip, lyg būtum suvalgęs pusę torto, tai gal tai jau ir yra atsakymas.