Net sandariai uždaryta uogienė pelija: pavojinga klaida, kurią daro daugelis šeimininkių, pasakė, kas svarbiausia

Atrodo, kad tinkamai uždarius stiklainį, viskas turėtų būti saugu, bet neretai po kelių savaičių ar net mėnesių ant uogienės paviršiaus pastebime nemalonų svečią – pelėsį.

Tai gali labai nustebinti ir net supainioti. Juk stiklainis sandariai uždarytas, sterilizuotas, cukraus įdėta pakankamai, kodėl tada uogienė vis tiek sugenda? Tokia situacija dažna ne viename namų ūkyje, todėl verta suprasti tikrąsias priežastis, kodėl taip nutinka.

Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad pelėsis atsiranda tik dėl blogai uždaryto indo ar netvarkingo darbo. Vis dėlto, situacija nėra tokia paprasta. Pelėsio atsiradimą lemia daugybė skirtingų veiksnių, nuo mikroskopinių klaidų gamybos procese iki fizinių, cheminių ir biologinių dėsnių.

Sterilizacija ne visada šimtu procentų efektyvi

Vienas iš pagrindinių uogienės saugojimo garantų – tinkama sterilizacija. Tačiau net ir labai kruopščiai sterilizuojant stiklainius ir dangtelius, rizika, kad liks gyvybingų mikroorganizmų, niekur nedingsta. 

Pelėsio sporos yra itin atsparūs mikroorganizmai, kurie gali išlikti aktyvūs net esant aukštai temperatūrai. Jei sterilizacija atlikta nepakankamai ilgai arba temperatūra buvo per žema, mažytė dalis sporų gali išgyventi.

Be to, kartais problemos prasideda jau nuo vaisių ar uogų paruošimo. Net ir švariai nuplautose uogose gali likti natūralių mikroorganizmų. Jeigu uogos buvo šiek tiek pažeistos ar neprinokusios, tai gali būti puiki terpė mikroorganizmams daugintis jau stiklainyje.

Nepakankamas cukraus kiekis – rizikos veiksnys

Cukrus uogienėje atlieka ne tik skonio, bet ir konservavimo funkciją. Jis suriša drėgmę, sumažina vandens aktyvumą, o tai slopina mikroorganizmų veiklą. Tačiau jei cukraus kiekis parenkamas per mažas, uogienės aplinka tampa tinkama pelėsiui augti.

Pastaraisiais metais populiarėja sveikesnės uogienės su mažiau cukraus. Tačiau tai yra dvipusis kardas. Mažesnis cukraus kiekis reiškia, kad produktas ilgiau neišsilaikys be papildomų priemonių. Tokios uogienės reikalauja itin kruopštaus sterilizavimo, greito suvartojimo arba laikymo šaldytuve.

Kondensatas po dangteliu – slapta grėsmė

Net ir gerai sterilizuotoje bei saldžioje uogienėje gali atsirasti viena problema – kondensatas. Po stiklainio dangteliu susidarantis drėgmės sluoksnis tampa idealia terpe pelėsiui atsirasti. Ypač jei stiklainiai po užpildymo nebuvo tinkamai apversti ar atvėsinti.

Kondensatas atsiranda dėl temperatūrų svyravimų - kai šilta uogienė staigiai atvėsinama, drėgmės garai kondensuojasi ant dangtelio. Net mažas vandens kiekis po dangteliu gali tapti pelėsio atsiradimo priežastimi.

Mikro įtrūkimai ir nesandarumai

Kartais stiklainiai ar dangteliai turi vos pastebimų įtrūkimų ar mikro įlinkimų, kurie praleidžia minimalų oro kiekį. Net labai maža deguonies porcija pakanka, kad pelėsio sporos pradėtų aktyviai daugintis. Ypač jei produktas laikomas ne optimalioje temperatūroje ar patalpoje, kurioje vyrauja didesnė drėgmė.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į naudojamus dangtelius – jų guminių tarpinių kokybė su laiku prastėja, o jei stiklainiai naudojami jau kelis kartus, sandarumas gali būti nepakankamas.

Laikymo sąlygos turi lemiamą įtaką

Net ir tobulai paruoštos uogienės gali sugesti, jei laikomos netinkamomis sąlygomis. Šiluma, drėgmė, tiesioginiai saulės spinduliai ar nuolatiniai temperatūros svyravimai – tai puiki dirva pelėsiui. 

Todėl uogienes geriausia laikyti tamsioje, sausoje ir pastovios temperatūros vietoje. Šaldytuve laikomos mažai cukraus turinčios uogienės paprastai laikosi gerokai ilgiau.

Natūralūs produktai – mažiau konservantų, daugiau rizikų

Kadangi daugelis naminių gamintojų vengia konservantų, natūraliai rizika padidėja. Pramonėje dažnai naudojami konservantai, kurie stabdo mikroorganizmų augimą net ir esant mažesniam cukraus kiekiui. 

Namų sąlygomis to atsisakant, reikia kompensuoti kitais būdais: kruopštesne sterilizacija, sandarumu, greitesniu suvartojimu.

Dar vienas svarbus niuansas yra tas, kad pelėsis nebūtinai iškart matomas paviršiuje. Jis gali vystytis gilesniuose sluoksniuose, ypač jei stiklainis ilgai laikomas. Todėl net ir atidarius vizualiai tvarkingą stiklainį po ilgesnio laiko verta būti atsargiems, įvertinti kvapą, konsistenciją ir skonį.

Kaip išvengti pelėsio atsiradimo?

Norint maksimaliai sumažinti pelėsio riziką, reikėtų derinti kelis veiksmus: sterilizuoti ne tik stiklainius, bet ir dangtelius, pilstyti kuo karštesnę uogienę, iškart sandariai uždaryti ir apversti stiklainius, o vėliau juos laikyti tinkamose sąlygose. 

Be to, verta vengti jau kartą naudotų ar pažeistų stiklainių ir dangtelių.