Kalėdų istorija, kurios jums niekas nepasakojo: ką išties slepia Bažnyčia ir senovės pagonybė?

Pats pavadinimas „Kalėdos“ anglų kalboje kilo iš senosios anglų kalbos žodžių „Cristes Mæsse“ – „Kristaus mišios“. Krikščionims Kalėdų istorija prasideda Betliejuje, gimus Jėzui Kristui.

Šiuolaikinės Kalėdų šventės ir tradicijos yra krikščioniškų, ikikrikščioniškų ir net pasaulietinių motyvų mišinys. Dovanojimas, namų ir miestų puošimas, muzika, vaišės ir įvairios linksmybės – visa tai yra papročiai, kuriuos kasmet tęsia milijardai žmonių visame pasaulyje.

Kalėdų ištakos: žiemos saulėgrįža ir gruodžio 25-oji

Dar gerokai prieš krikščionybės įsigalėjimą romėnai žiemą švęsdavo saulėgrįžą – trumpiausią metų dieną žyminčią šventę. Istorinės germanų gentys taip pat minėdavo šią datą, o kai kuriose kultūrose iki šiol švenčiamos Julės (Yule) šventės.

Krikščionys tiki, kad Kristus gimė 25-ąją dieną, nors tikslus gimimo mėnuo nėra žinomas. Manoma, kad gruodis buvo pasirinktas ir dėl to, kad Katalikų Bažnyčia galėtų „konkuruoti“ su pagoniškais žiemos ritualais, ir dėl artumo žiemos saulėgrįžai Šiaurės pusrutulyje, kuri nuo seno buvo daugelio senųjų kultūrų džiaugsmo ir atsinaujinimo metas.

Daugelis šiandien mums įprastų Kalėdų papročių kilo būtent iš šių saulėgrįžos švenčių: bendras dainavimas, vaišės, gėrimai, ilgi pasisėdėjimai ir bendruomenės jausmas.

Kalėdos Viduramžiais

Viduramžiais tarp katalikų ir krikščionių buvo švenčiama ir daugiau, netgi svarbesnių liturginių švenčių, tačiau ir Kalėdos, ypač laikotarpis apie Trijų karalių (Epifanijos) šventę, išliko ypatingas metas. Būtent tada vis labiau plito dovanų dovanojimo tradicija.

Karalių dvaruose klestėjo ištaigingos puotos ir šventiniai renginiai. Anglijos monarchai rengdavo dideles Kalėdų šventes ir teatralizuotas puotas iki pat 1607 metų. Šiuo laikotarpiu Kalėdų istorija netikėtai pasisuko tamsesne linkme.

Anglijos reformacija ir Kalėdų uždraudimas

Šiandien kartais kalbama apie tariamą „karą prieš Kalėdas“, tačiau tai nublanksta prieš tikrąjį draudimą, kuris buvo paskelbtas puritonų valdymo laikais XVII amžiuje. Nors kai kurios protestantiškos bažnyčios, pavyzdžiui, anglikonai ir liuteronai, taip pat katalikiškos Europos šalys Kalėdas toliau šventė, šventė tapo gerokai santūresnė ir labiau sutelkta į religiją, atsisakant triukšmingų linksmybių.

Po Anglijos pilietinio karo į valdžią atėję puritonai 1647 metais uždraudė Kalėdas, laikydami jas šventvagiška švente. Šis draudimas tęsėsi iki monarchijos atkūrimo 1660 metais. Per tą laiką kilo daug neramumų ir protestų – žmonės priešinosi bandymams panaikinti įprastas šventines tradicijas.

Už Atlanto puritonai, kolonizavę Ameriką, dar griežčiau pasisakė prieš Kalėdas, ir jų šventimas Naująjame pasaulyje buvo draudžiamas iki 1681 metų. Šis laikotarpis lėmė, kad vėliau Anglijoje Kalėdos buvo švenčiamos gerokai santūriau, o po Amerikos revoliucijos Kalėdos JAV buvo kiek primirštos, nes jas imta laikyti „britišku papročiu“.

Viktorijos laikų Kalėdų atgimimas

Dažnai idealios, „tikrosios“ Kalėdos mūsų vaizduotėje siejamos būtent su Viktorijos laikų Anglija. Tada Kalėdų tradicijos pamažu sugrįžo į Anglijos ir Amerikos namus.

Didelę reikšmę šiam atgimimui turėjo Charleso Dickenso apsakymas „Kalėdų giesmė“ („A Christmas Carol“), kuris iš karto tapo klasika ir yra laikomas viena svarbiausių priežasčių, kodėl išpopuliarėjo pasveikinimas „Linksmų (linksmų, linksmųjų) Kalėdų“ („Merry Christmas“).

Į šventes imta įtraukti ir kitų šalių papročius, pavyzdžiui, amžinai žaliuojančių medžių puošimą. XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Kalėdų eglutė namuose tapo įprastu dalyku. 1848 metais net karalienė Viktorija paskelbė piešinius, kuriuose pavaizduota, kaip Kalėdų eglutė papuošta Vindzoro pilyje.

XIX amžiuje pasirodė ir poema „Apsilankymas pas šventąjį Nikolajų“ („A Visit from St. Nicholas“), labiau žinoma pagal pirmą eilutę „’Twas the Night Before Christmas“. Tuo pačiu laikotarpiu pradėtos masiškai gaminti Kalėdų atvirutės, o daugelis šiandien vis dar giedamų Kalėdų giesmių (kalėdinių giesmių) buvo arba sukurta, arba atgaivinta būtent tuo metu.

Kalėdos moderniais laikais

Daug tai, kaip šiandien švenčiame Kalėdas, susiję su mūsų nostalgija – prisiminimais apie ankstesnių laikų šventes. Kalėdos pamažu tapo įprasta švente viduriniosios ir žemesniosios klasės šeimoms, o valstybės ėmė skirti oficialias poilsio dienas šioms šventėms.

Tik po Antrojo pasaulinio karo, penktajame dešimtmetyje, Kalėdų šventimas tapo savaime suprantama tradicija beveik kiekvienuose namuose. Radijas ir televizija dar labiau palengvino kalėdinės nuotaikos sklaidą, o Kalėdos kaip „nuostabiausias metų laikas“ nuo tada tik dar labiau išpopuliarėjo ir įsitvirtino pasaulio kultūroje.