Smogė šildymo sąskaitos: kodėl labiausiai nukentėjo ne didmiesčiai, o mažieji miestai?

Viešojoje erdvėje vis dažniau keliami klausimai, kodėl šilumos kainų šuolis pasiskirstė netolygiai ir kodėl kai kuriose vietovėse sąskaitos tapo beveik dvigubai didesnės nei kituose miestuose. Specialistai pabrėžia, kad šįkart susidėjo ne vienas veiksnys, o paprasto atsakymo nėra.

Situaciją komentuoja tiek šilumos tiekėjų atstovai, tiek reguliuotojai, tiek politikai. Aiškėja, kad didžiausią naštą patyrė būtent tie regionai, kuriuose šilumos kainos ir anksčiau buvo aukštesnės, o papildomi pokyčiai tik dar labiau išryškino skirtumus tarp savivaldybių.

Kur šildymas pabrango labiausiai?

Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Valdas Lukoševičius atkreipia dėmesį, kad didžiausias sąskaitų augimas fiksuotas mažiausiose šalies savivaldybėse. Tokiuose miestuose kaip Biržai, Kelmė, Lazdijai ar Kazlų Rūda šilumos kaina yra maždaug du kartus didesnė nei didžiuosiuose ar vidutinio dydžio miestuose.

Tai reiškia, kad net ir panašus šilumos suvartojimas gyventojams atsieina gerokai brangiau. Pasak asociacijos vadovo, būtent kainų skirtumai, o ne orų sąlygos tapo pagrindine priežastimi, kodėl mažesnės savivaldybės šįkart atsidūrė labiausiai nukentėjusiųjų sąrašo viršuje.

Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos duomenys rodo, kad sausio mėnesį didžiausios šildymo sąskaitos buvo Kaune, o vasarį jos dar labiau augs. Tačiau net ir didmiesčiuose augimas nebuvo toks skausmingas kaip regionuose, kuriuose bazinė šilumos kaina yra gerokai aukštesnė.

Kodėl didmiesčiai jautė mažesnį smūgį?

Tarp didžiųjų miestų išsiskyrė Šiauliai, kur šildymo sąskaitos buvo mažiausios. Pasak Valdo Lukoševičiaus, tai lėmė ne šiltesni orai, o būtent žemesnės šilumos kainos. Temperatūrų skirtumai tarp miestų buvo minimalūs ir neturėjo lemiamos įtakos galutinėms sumoms.

Didmiesčiuose veikia didesnės ir efektyvesnės šilumos tiekimo sistemos, dažniau naudojamas pigesnis kuras, o konkurencija tarp tiekėjų leidžia išlaikyti stabilesnes kainas. Tuo tarpu mažesnėse savivaldybėse šilumos gamyba dažnai yra brangesnė, o alternatyvų pasirinkimas ribotas.

Šie struktūriniai skirtumai tampa ypač matomi tada, kai prie kainų prisideda papildomi veiksniai. Šių metų sausį jų susiklostė iš karto keli, todėl rezultatas daugeliui gyventojų tapo itin skausmingas.

PVM ir šalčio efektas

Vienas svarbiausių kainų augimo veiksnių buvo panaikinta pridėtinės vertės mokesčio lengvata centralizuotam šildymui. Nuo sausio vietoje lengvatinio 9 procentų tarifo pradėtas taikyti standartinis 21 procento PVM. Vien šis pokytis vidutiniškai padidino sąskaitas nuo 8 iki 22 eurų, priklausomai nuo būsto tipo ir suvartotos šilumos kiekio.

Prie mokesčių pokyčių prisidėjo ir šaltesni orai. Lyginant su praėjusių metų sausiu ar su gruodžiu, šilumos suvartojimas išaugo apie 60–70 procentų. Tai, pasak šilumos tiekėjų, yra elementari fizika, kai krentant temperatūrai didėja energijos poreikis, o tai neišvengiamai atsispindi sąskaitose.

VERT dar sausio viduryje įspėjo, kad būtent šie du veiksniai taps pagrindinėmis sąskaitų augimo priežastimis. Prognozės pasitvirtino, o realūs skaičiai daugeliui gyventojų tapo nemalonia realybe.

Kiek teko mokėti gyventojams?

Skaičiavimai rodo, kad naujos statybos 60 kvadratinių metrų bute šildymo sąskaita už sausį galėjo siekti apie 70 eurų. Tuo tarpu tokio pat ploto senos statybos renovuotuose namuose suma augo iki maždaug 113 eurų.

Didžiausią naštą patyrė nerenovuotų senos statybos daugiabučių gyventojai, kurių sąskaitos galėjo siekti net apie 187 eurus. Tokie skirtumai dar kartą parodė, kokią reikšmę turi pastatų energetinis efektyvumas ir modernizacija.

Augant išlaidoms, premjerė Inga Ruginienė priminė, kad dalis gyventojų gali pasinaudoti valstybės teikiamomis šildymo kompensacijomis. Vis dėlto akivaizdu, kad ši žiema dar kartą išryškino gilėjančią atskirtį tarp regionų ir parodė, jog šilumos kainų problema mažesnėse savivaldybėse išlieka itin opi.

Kopijuoti, platinti, skelbti ELTA turinį be ELTA raštiško sutikimo draudžiama.