Daugelio pamiršta močiučių paslaptis: ši žolelė paverčia bet kokį sultinį tikru šedevru

Gelsvė jau nuo senų laikų vadinamas „naminė maggi“, nes jame yra junginių, kurie visiškai natūraliai imituoja natrio glutamato skonį. Būtent jis suteikia tą būdingą aromatą, kuris daugeliui primena močiutės sultinį. Be skonio stipriklių, be dirbtinių kubelių – taip, kaip būdavo gaminama anksčiau.

Kad gelsvė atskleistų visas geriausias savybes, šviežias šakeles verta dėti į puodą pačioje virimo pradžioje kartu su daržovėmis. Jei turite džiovinto lubczyko, berkite jį į sultinį maždaug virimo viduryje. Taip aromatas spės gerai persismelkti į nuovirą, bet neišgaruos per ilgas virimo valandas.

Petražolės – tikra vitaminų saugykla, tačiau sultinyje jos atlieka ir labai svarbų skonio vaidmenį: subalansuoja sunkias riebalų ir mėsos natas. Geriausią rezultatą pasieksite taikydami dviejų etapų metodą. Visas petražolių kotelius suriškite siūlu ir dėkite į puodą kartu su morkomis – jie sukurs kvapnų sultinio pagrindą. Pačias lapelius smulkiai sukapokite ir berkite tiesiai į lėkštę jau prieš pat patiekimą. Aukšta temperatūra ardo vitaminą C, todėl šviežias žolelių pabarstymas – tai ne tik estetikos, bet ir sveikatos bei intensyvaus, gaivaus skonio klausimas.

Daugelis vengia dėti raudonėlio į sultinį, baimindamiesi, kad ši sriuba pradės priminti picos padažą. Tačiau taip nenutinka. Žiupsnelis džiovinto raudonėlio, įberta virimo pabaigoje, neužgožia patiekalo, o veikia skonio receptorius panašiai kaip druska. Jis padaro kitus aromatus aiškiau juntamus ir išryškina viską, kas sultinyje geriausia.

Kad raudonėlis veiktų kaip natūralus skonio stipriklis, dėkite jį likus maždaug 10–15 minučių iki virimo pabaigos. Tiek laiko pakanka, kad žolelė išskirtų eterinius aliejus, sustiprinančius mėsos skonį, bet nesuteiktų sriubai kartumo ar pernelyg intensyvaus žolelių prieskonio.