Ar tai ženklas iš viršaus? Turkijoje rasta sudeginta eucharistija su Jėzumi, ar atsitiktinumas ar ženklas?

Netoli Topraktepe miestelio, vietovėje, kur seniau egzistavo Bizantijos laikų Eirenopolio miestas, buvo rasti penki apanglėję eucharistinės duonos kepaliukai, datuojami VII–VIII amžiumi. 

Nors laikas juos smarkiai paveikė, šie paprasti, bet giliai simboliniai radiniai pasakoja ne tik apie religinius papročius, bet ir apie to meto žmonių pasaulėjautą, tikėjimą bei kasdienybės ir šventumo ryšį.

Religinis simbolis – išlikęs ant apanglėjusios duonos

Vienas iš kepaliukų iš karto patraukė tyrėjų dėmesį. Jo paviršiuje išliko graikiškas užrašas, kuris buvo iššifruotas kaip „Su padėka palaimintajam Jėzui“. Virš šio užrašo išlikęs ir įspaudas – Jėzaus atvaizdas, tačiau ne įprastoje kanonizuotoje formoje, o vaizduojantis jį kaip žemdirbį, arti žemę. 

Pasak archeologų, toks įvaizdis yra stipri metafora: jis jungia krikščionišką dvasingumą su žemišku darbu, kasdieniu pastangų vaisiumi – duona. Tai simbolinis tiltas tarp materialaus ir dvasinio pasaulio.

Šis atradimas leidžia naujai pažvelgti į tai, kaip religija buvo integruota į žmonių gyvenimą mažesniuose, provinciniuose Bizantijos miestuose. 

Nors Eirenopolio miesto kasdienybės detalės iki šiol išliko miglotos, tokie atradimai kaip eucharistinės duonos kepaliukai tampa gyvu liudijimu apie liturginių praktikų paplitimą toli nuo didžiųjų religinių centrų, tokių kaip Konstantinopolis.

Likę keturi kepaliukai, taip pat puikiai išsilaikę, yra papuošti kryžiaus – dažniausiai Maltos – motyvais. Tokie ženklai būdavo įspausti prieš Eucharistijos apeigas, ir šis simbolizmas atlieka svarbų vaidmenį liturginiame kontekste. 

Kepaliukai buvo kepami ne tik kaip fizinis maistas, bet ir kaip aukos forma – jų forma, dekoras ir net kepimo procesas buvo griežtai reglamentuotas pagal to meto bažnytines normas.

Kepaliukai, kurie perrašys istorinę liturgijos raidą

Duonos atradimas iš VII–VIII amžiaus yra itin retas reiškinys archeologijoje. Dauguma religinio pobūdžio liturginių objektų, ypač tokie trapūs kaip duona, nesugeba išsaugoti savo formos per šimtmečius. Todėl šis radinys Topraktepe regione yra unikalus. 

Tyrėjai tikisi, kad tolesnė cheminė bei mikrobiologinė analizė leis tiksliau nustatyti, iš ko buvo kepama eucharistinė duona, kokie miltai naudoti, ar pridėti kokie nors prieskoniai ar žolelės, bei kokiomis sąlygomis ir kokioje krosnyje ji buvo kepama.

Tai padėtų rekonstruoti liturginius įpročius bei maisto kultūrą, kuri buvo glaudžiai susijusi su religija. Be to, tokios duonos analizė gali suteikti duomenų ir apie vietos žemės ūkio ypatybes, kokie javai vyravo regione, kaip jie buvo malami, ir kokia technologija naudota šiems „šventiems kepaliukams“ paruošti.

Tai tikėjimo ir kultūros sankirta

Šie kepaliukai atspindi ne tik religinę praktiką, bet ir žmonių emocinį bei dvasinį pasaulį. Graikiškas užrašas liudija apie nuoširdų, asmeninį tikėjimą. Tai nėra anoniminė liturgija, tai žmogaus, galbūt kaimo bendruomenės nario, padėka Kristui, įamžinta pačiame maisto produkte. 

Tokio tipo religiniai ženklai buvo svarbūs ne tik simboliškai – jie padėjo suvienyti bendruomenę, suteikdavo prasmę net ir kasdieniams veiksmams.

Viename iš duonos kepaliukų aptikta dekoratyvinė kryžiaus forma, o tai papildomas liudijimas apie religinės ikonografijos paplitimą net paprastuose objektuose. Duona tapo šventu objektu ne tik per simboliką, bet ir dėl savo paskirties šventosios Komunijos metu.

Tylus praeities liudijimas apie gyvą tikėjimą

Šis atradimas keičia mūsų supratimą apie tai, kaip religija veikė to meto visuomenėje. Eucharistinė duona iš Topraktepe nėra tik religinė relikvija – tai tiltas tarp laikmečių, tarp žemiško darbo ir dvasinio tikėjimo, tarp to, kas valgoma, ir to, kas garbinama.

Dėl puikios konservacijos ir detalumo, kepaliukai dabar tampa neįkainojamu šaltiniu istorikams, liturgijos tyrėjams ir net gastronomams, norintiems suprasti senovės pasaulį ne per monetas ar keramiką, o per tai, kas buvo dedama ant šventinio stalo. 

Ir tuo pačiu, tai kvietimas mums visiems prisiminti, kad net paprasčiausias kepalas gali savyje slėpti ištisą tikėjimo istoriją.