Didžiausias astronomų košmaras tampa realybe: eksperimentas, kuris gali baigtis pasauline krize

Kitaip tariant, jie nori įjungti šviesą naktį. Bendrovė „Reflect Orbital“ siekia sukurti palydovų sistemą, kuri galėtų apšviesti žemės paviršių po saulėlydžio, nukreipdama saulės spindulius specialiais veidrodžiais į saulės jėgaines. 

Pirmasis bandomasis palydovas, pavadintas „Earendil-1“, turėtų būti paleistas jau 2026 metais. Jei viskas vyks pagal planą, iki 2030 metų orbitoje jų gali būti tūkstančiai.

Kaip veiktų dirbtinė saulė iš kosmoso?

Palydovai veiktų tarsi dideli veidrodžiai, atspindintys saulės šviesą į konkrečius Žemės taškus, panašiai kaip žmogus gali atspindėti šviesą nuo laikrodžio stiklo. 

Tiesa, čia masteliai visiškai kitokie, planuojama, kad vieno palydovo veidrodis būtų net 54 metrų pločio, o aukštis virš žemės – apie 625 kilometrų.

Tačiau atspindėti šviesą iš tokio aukščio nėra paprasta. Netgi tobuli veidrodžiai iš tokio atstumo negali sufokusuoti šviesos į siaurą plotą – ji pasklinda, apšviesdama kelis kilometrus. Skaičiavimai rodo, kad vieno tokio palydovo atspindėta šviesa būtų apie 15 tūkst. kartų silpnesnė nei vidurdienio saulė, tačiau vis tiek ryškesnė nei pilnatis.

Bandomasis bandymas iš baliono

Dar prieš siekdama orbitoje veikiančių palydovų, bendrovė išbandė prototipą Žemėje – veidrodį, pakeltą balionu į 240 metrų aukštį. Tuo metu ant saulės baterijų buvo nukreipta 2,5 metrų pločio šviesos pluoštas, kuris davė apie pusę natūralios saulės galios – maždaug 516 W/m². 

Tai įrodė, kad idėja gali veikti, bent jau žemės sąlygomis. Tačiau perkelti šį eksperimentą į kosmosą – visai kita istorija. Kad pasiektų tą pačią apšvietimo galią iš 800 km aukščio, palydovo veidrodis turėtų būti net 6,5 kilometro ilgio – neįtikėtina konstrukcija, šiuo metu praktiškai neįgyvendinama.

Startuolio planas yra pasiekti 200 W/m² šviesos intensyvumą, t. y. penktadalį natūralios saulės spinduliuotės. Tačiau vienas 54 metrų pločio veidrodis to pasiekti negali, prireiktų bent 3 000 tokių palydovų, kad bent trumpam vienu metu apšviestų vieną regioną. 

Jei siekiama užtikrinti apšvietimą valandai ar ilgiau, šis skaičius išauga iki dešimčių tūkstančių. Idėjos autorius yra užsiminęs net apie 250 tūkst. palydovų sistemą, skaičių, kuris viršytų visus iki šiol kada nors paleistus palydovus ir registruotus kosmoso objektus kartu paėmus.

Ir net tada ši milžiniška infrastruktūra galėtų apšviesti vos keliasdešimt vietovių vienu metu. Oro sąlygos, debesuotumas ir geografija dar labiau ribotų sistemos veiksmingumą.

Grėsmė astronomijai reali ir pavojinga

Nors pati idėja padėti saulės elektrinėms veikti ilgiau gali atrodyti patraukli, pasekmės dangaus stebėjimui būtų niokojančios. Net vienas toks palydovas gali būti ryškesnis nei Mėnulis, o jų spindesys galėtų sukelti pavojų ne tik astronomams, bet ir jų įrangai.

Teleskopais stebint dangų, šie veidrodžiai gali atrodyti beveik tokie pat ryškūs kaip pati Saulė, o tai gali sukelti akių pažeidimus ar sugadinti jautrią techniką.

Be to, šviesos tarša jau dabar yra rimta problema tiek mokslui, tiek gyvūnams. Paukščiai, vabzdžiai ir net žmonės kenčia nuo natūralaus paros ritmo sutrikimų, kai dangaus naktis nebe tokia tamsi, kaip turėtų būti.

Ar projektas bus įgyvendintas?

Kol kas „Reflect Orbital“ ruošiasi tik pirmajam bandymui – vieno palydovo paleidimui. Kelias iki šimtų tūkstančių veidrodinių palydovų yra labai ilgas, brangus ir kupinas techninių bei politinių iššūkių.

Vis dėlto net ir vieno tokio palydovo egzistavimas gali sukelti rimtų padarinių. Ir jei šis projektas įsibėgės, dangaus tamsa, kaip ją pažįstame šiandien, gali tapti tik prisiminimu.