Kosminė tragedija, pavirtusi stebuklu: kai dangaus ugnis sudraskė Žemę, gyvenimas gimė iš pelenų

Nors tokia katastrofa galėjo reikšti visišką sunaikinimą, ji atvėrė ir naujas galimybes. Smūgio metu sutrupėjusios uolienos ir pro jas tekėję karšti vandens srautai sukūrė hidroterminę sistemą. Būtent ji tapo idealia aplinka mikroorganizmams įsikurti.

Mokslininkai neseniai pirmą kartą tiksliai nustatė, kada gyvybė kolonizavo Lapajervi struktūrą. Paaiškėjo, kad mikrobinis gyvenimas čia atsirado netrukus po smūgio, kai temperatūra sumažėjo iki tinkamo lygio. Tai suteikė naujų įžvalgų apie gyvybės atsiradimą Žemėje ir kitose planetose.

Kaip gyvybė įsikūrė krateryje?

Iškart po susidūrimo uolienos buvo sutrupintos, o po žeme tekėjo įkaitęs vanduo. Būtent tokiose skylėtose, šiltose uolienose mikroorganizmai rado prieglobstį. Mokslininkai tyrė sulfatų mažinimą, tai procesas, kai tam tikros bakterijos naudoja sulfatą vietoje deguonies energijai gauti.

Analizuodami mineralus kraterio įtrūkiuose, jie aptiko sieros junginių pėdsakus, kurie rodo mikrobų veiklą. Pirmieji gyvybės požymiai datuojami maždaug 73,6 mln. metų prieš dabartį, kai temperatūra čia siekė apie 47 °C tinkamą gyventi daugybei mikrobų.

Įdomu tai, kad gyvybė išsilaikė ilgai dar po 10 mln. metų randama papildomų mineralų su biologiniais „parašais“, kurie įrodo, kad mikroorganizmai ir toliau klestėjo atvėsusioje hidroterminėje sistemoje.

Kodėl tai svarbu?

Šis tyrimas pirmą kartą leido ne tik aptikti gyvybės pėdsakus kraterio uolienose, bet ir tiksliai nustatyti jų atsiradimo laiką. Tai suteikia naują žvilgsnį į tai, kaip gyvybė atsigauna po pasaulinių katastrofų.

Pasak tyrėjų, meteorų smūgiai galėjo veikti kaip natūralios „inkubacinės kameros“, tai išsklaidydami gyvybės statybinius elementus, tokius kaip amino rūgštys, ir tuo pačiu sukurdami palankią aplinką mikroorganizmams vystytis. Tai patvirtina hipotezę, kad tokie įvykiai galėjo prisidėti prie gyvybės atsiradimo ankstyvojoje Žemėje ir netgi galėtų paaiškinti, kaip gyvybė galėtų rastis Marse.

Platesnės pasekmės

Tyrimas parodė, kad vidutinio dydžio ir dideli meteorų smūgiai ne tik sunaikina ekosistemas, bet ir sudaro sąlygas naujai gyvybei atsirasti. Krateriai, kaip Lapajervi, išlieka šilti ir geologiškai aktyvūs šimtus tūkstančių metų, suteikdami mikrobams pakankamai laiko įsitvirtinti.

Šie rezultatai yra svarbūs ne tik Žemei. Jie taps vertingi ateities kosminėms misijoms, kai iš Marso ar kitų kūnų bus pargabenta mėginių. Tokios analizės gali padėti nustatyti, ar smūgio krateriuose kitose planetose kada nors egzistavo gyvybė.