Nykštukinės galaktikos siaubas: milžiniška juodoji skylė paliko savo vietą ir keliauja pakraščiais

Juodoji skylė aptikta nykštukinėje galaktikoje, esančioje maždaug už 230 mln. šviesmečių nuo Žemės. Tai yra gana arti kosminiais mastais, todėl mokslininkai džiaugiasi galėdami ją stebėti detaliau. Ji yra beveik už vieno kiloparseko, tai yra už kelių tūkstančių šviesmečių nuo galaktikos centro.

Svarbiausia, kad ši skylė ne tik egzistuoja, bet ir yra aktyvi. Ji skleidžia galingas radijo bangas, turi čiurkšles, kurios sklinda į kosmosą, ir keičiasi bėgant laikui. Tokios savybės aiškiai rodo, kad kalbame apie tikrą juodąją skylę, o ne apie kokį nors kitą objektą.

Juodosios skylės, kurios klaidžioja

Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad juodosios skylės ramiai sėdi galaktikų centruose. Tačiau vis dažniau randama įrodymų, kad dalis jų gali būti išstumtos iš savo vietos. Tokios juodosios skylės vadinamos klajojančiomis, nes jos lyg keliautojos juda galaktikos pakraščiuose.

Nykštukinės galaktikos yra ypač tinkamos tyrinėti tokius reiškinius. Jos yra mažos, paprastesnės ir dėl silpnesnės gravitacijos juodosios skylės iš jų gali lengviau pasitraukti. Tai padidina šansus užfiksuoti tokius kosminius keliautojus.

Mokslininkai jau seniai įtarė, kad po galaktikų susiliejimų ar dėl kitų sąveikų juodosios skylės gali būti nublokštos tolyn. Tačiau iki šiol aiškių įrodymų buvo labai mažai. Dabar pirmą kartą pavyko užfiksuoti vieną tokią skylę labai aiškiai.

Atrasta aktyvi juodoji skylė

Ši juodoji skylė buvo pastebėta galaktikoje „MaNGA 12772-12704“. Iš pradžių mokslininkai aptiko, kad radijo bangos sklinda ne iš centro, o iš šono. Tai buvo pirmasis ženklas, jog galaktikoje vyksta kažkas neįprasto.

Tolesni tyrimai parodė, kad objektas yra itin karštas, o jo temperatūra siekia milijardus laipsnių. Be to, buvo stebimi ilgi čiurkšlių srautai, kurie yra būdingi tik juodosioms skylėms. Tai galutinai patvirtino, kad atradimas yra tikras ir reikšmingas.

Įdomu tai, kad ši skylė yra vadinamosios tarpinės masės. Jos masė prilygsta keliems šimtams tūkstančių mūsų Saulės. Tokie objektai yra labai reti ir laikomi trūkstama grandimi tarp mažesnių ir supermasyvių juodųjų skylių.

Kodėl tai svarbu?

Mokslininkai ištyrė daugiau nei 3000 nykštukinių galaktikų, tačiau tik viena iš jų turėjo visus įrodymus apie klajojančią juodąją skylę. Tai rodo, kad nors jų galbūt yra daug, aptikti jas yra labai sudėtinga.

Šis atradimas leidžia suprasti, kad juodosios skylės gali augti ir maitintis ne tik būdamos galaktikos centre. Net ir galaktikos „pakraščiuose“ jos gali skleisti energiją ir daryti įtaką žvaigždžių formavimuisi.

Tai reiškia, kad turime iš naujo galvoti apie tai, kaip vystosi galaktikos ir kaip juodosios skylės keičia jų raidą. Šios kosminės keliautojos gali tyliai formuoti visą aplinkinį pasaulį.

Žvilgsnis į ateitį

Šis atradimas pavertė klajojančias juodąsias skyles ne tik teorija, bet ir tikrove. Dabar mokslininkai tiki, kad su naujos kartos teleskopais jų pavyks rasti dar daugiau. Artimiausiais metais bus naudojami galingesni teleskopai, tokie kaip „FAST“ ar „Square Kilometre Array“. Jie leis pamatyti dar silpnesnius signalus ir atskleisti dar daugiau tokių paslaptingų reiškinių.

Galbūt netrukus paaiškės, kad šios juodosios skylės nėra retos. Jos gali būti paplitusios visur, tyliai klaidžiodamos po galaktikas ir keisdamos jų gyvenimą nuo pat pakraščių.