Mitas sugrautas: meškų žiemos miegas slepia kur kas daugiau, nei mokslininkai manė

Nors plačiai paplitęs mitas teigia, kad meškos žiemą miega „tikrą žiemos miegu“, iš tiesų jos nepereina į klasikinę hibernaciją. Šaltuoju metų laiku meškos patiria užstingimą – ilgalaikį energijos taupymo režimą, kuris smarkiai skiriasi nuo gilaus žiemos miego, būdingo smulkiems žinduoliams. Mokslininkai mano, kad šis mechanizmas gali būti svarbus ir žmonių medicinai.

Kas yra tikroji hibernacija?

Hibernacija – tai gilus fiziologinis atsakas į aplinkos pokyčius, pirmiausia į trumpėjantį šviesųjį paros laiką ir maisto trūkumą. Tokiu metu gyvūnų kūno temperatūra beveik susilygina su aplinkos temperatūra, o širdies ritmas ir kvėpavimo dažnis sumažėja 90–99 % nuo įprasto lygio.

Pavyzdžiui, Arkties žeminis voveriukas geba sumažinti kūno temperatūrą iki –1 °C ir išbūti žiemos miege iki aštuonių mėnesių per metus. Dalis rūšių periodiškai trumpam prabunda – šie prabudimai, kaip manoma, padeda suaktyvinti imuninę sistemą ir neleidžia visiškai nuslopti gyvybinėms funkcijoms.

Meškų užstingimas – visai kas kita

Meškos žiemą pasirenka kitokią strategiją. Jų būsena vadinama užstingimu, ir ji pirmiausia susijusi su maisto stoka. Šis režimas ypač būdingas rudosioms ir juodosioms meškoms, kurių racioną daugelyje regionų 80–90 % sudaro augalinis maistas.

Užstingimo laikotarpiu meškos neėda, negeria, nesituština ir nešlapinasi – jos gyvena iš riebalų atsargų, kurios gali sudaryti iki 30 % kūno masės. Tačiau organizmo pokyčiai nėra tokie kraštutiniai kaip gilioje žiemos miego būsenoje.

Palyginimui: burunduko širdis nuo maždaug 350 dūžių per minutę sulėtėja iki vos keturių. Grizlio širdies ritmas sumažėja nuo maždaug 84 iki 19 dūžių per minutę – apie 77 %. Meškos kūno temperatūra nukrenta tik 8–12 laipsnių pagal Farenheitą (apie 4–7 °C), tuo tarpu smulkių žinduolių ji gali priartėti prie nulio.

Kaip meškos išsaugo raumenis ir jėgą?

Nors užstingimo metu meškos išlieka menkai judrios, jos nebūna visiškai nejudančios – periodiškai keičia kūno padėtį, kad išvengtų pragulų ir išlaikytų šilumą. Nepaisant mėnesius trunkančio neveiklumo, gyvūnai beveik nepraranda raumenų masės ir jėgos. Tokį gebėjimą lemia specifiniai medžiagų apykaitos pokyčiai, kuriuos mokslininkai tik pradeda detaliai suprasti.

Įdomu ir tai, kad rudosios bei juodosios meškos jauniklius atsiveda būtent užstingimo laikotarpiu. Nors poravimasis vyksta pavasarį arba vasarą, nėštumo vystymasis pilnai prasideda tik žiemą dėl atidėtos implantacijos mechanizmo – embrionas prisitvirtina prie gimdos sienelės tik tada, jei patelė yra sukaupusi pakankamai riebalų atsargų.

Ne visos meškos „miega žiemą“

Ne kiekviena meška pereina į užstingimo būseną. Švelnesnio klimato regionuose ši būsena gali trukti vos apie du mėnesius, o šiaurinėse platumose – iki septynių mėnesių. Nelaisvėje laikomos meškos, turinčios nuolatinę prieigą prie maisto, dažnai visai neužstringa.

Visai kitokia situacija su milžiniškomis pandomis – jos žiemą neužstringa. Dėl labai mažo bambuko kaloringumo jos priverstos nuolat ėsti ir nepajėgia sukaupti pakankamų riebalų atsargų. Baltoji meška taip pat išlieka aktyvi visus metus, nes jos pagrindinis maistas – mėsa – prieinamas ištisus metus. Tik nėščios šios rūšies patelės išsikasa urvus jaunikliams vesti ir laikinai pereina į užstingimo būseną.

Ką šie procesai gali duoti medicinai?

Mokslininkus ypač domina, kaip meškos geba mėnesių mėnesius išbūti beveik nejudėdamos ir nevalgydamos, nepatirdamos rimtos žalos sveikatai. 2011 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad meškos širdis užstingimo metu patiria sudėtingus prisitaikomuosius pokyčius, kurie saugo organą nuo komplikacijų dėl labai sumažėjusio aktyvumo.

Kituose tyrimuose užfiksuoti cirkadinių ritmų pokyčiai ir natūralus tam tikro baltymo, susijusio su trombų formavimusi, slopinimas. Manoma, kad šių mechanizmų supratimas galėtų padėti pacientams, kurie ilgam laikui prikaustyti prie lovos ligoninėse ir rizikuoja netekti raumenų masės ar susidurti su kraujo krešėjimo sutrikimais.

Be to, meškų užstingimo tyrimai gali būti svarbūs žmonėms, kurių paros ritmas sutrikęs – pavyzdžiui, dirbantiems naktinį darbą ar dažnai keliaujantiems per kelias laiko juostas. Geresnis šių procesų perpratimas potencialiai leistų kurti naujus gydymo ir profilaktikos metodus.

Mokslinių atradimų pasaulyje dėmesį patraukė ir dar viena naujiena. Tyrėjų grupė pietų Taivane aptiko suakmenėjusį milžiniško pitono slankstelį. Tai – pirmasis patikimas įrodymas, kad šie ropliai kadaise gyveno šioje saloje, nors šiandien čia jų visai nebėra. Tokie radiniai padeda geriau suprasti regiono klimato ir ekosistemų raidą bei senovinius migracijos kelius.