Naujas tyrimas kelia klausimų: ar NASA misijos galėjo aptikti gyvybę Marse ir ją sunaikinti?

Naujas tyrimas leidžia manyti, kad NASA „Viking“ nusileidimo moduliai galėjo aptikti mikrobinės gyvybės pėdsakų Marse dar per 1976 metais atliktus eksperimentus. Mokslininkų teigimu, tuomet gauti duomenys galėjo būti klaidingai interpretuoti, o galimi marso mikroorganizmai – žuvę dėl pačių bandymų sąlygų.

1976 metų liepą ir rugsėjį pagal „Viking“ programą veikiantys aparatai sėkmingai nusileido Marso paviršiuje. Jie pirmą kartą atsiuntė detalius Raudonosios planetos kraštovaizdžio vaizdus ir atliko biologinius grunto tyrimus. Vienas iš eksperimentų buvo sukurtas taip, kad į Marso grunto mėginius būtų įpilama maistinio tirpalo su radioaktyviai pažymėtu anglies izotopu. Jei grunte būtų buvę mikroorganizmų, jie turėjo panaudoti šias medžiagas ir išskirti dujas su radioaktyviu CO₂.

Pirmojo bandymo metu prietaisai užfiksavo reikšmingą radioaktyvaus 14CO₂ išsiskyrimą. Taip pat buvo stebėtas deguonies išsiskyrimas ir anglies dioksido apykaita, kai gruntas buvo sudrėkintas. Tačiau vėlesni bandymai neparodė tokio augančio signalų intensyvumo, kokio būtų galima tikėtis esant aktyviam mikrobų metabolizmui. Galiausiai tuometinė misijos komanda padarė išvadą, kad organinių junginių Marse nerasta, o gauti rezultatai galėjo būti paaiškinami vien cheminėmis reakcijomis arba Žemės tarša.

Naujoji analizė šią išvadą kvestionuoja. Tyrėjai atkreipia dėmesį į tai, kad vėlesnis „Phoenix“ nusileidimo modulis Marso grunte aptiko perhloratų. Vėliau buvo nustatyta, jog perhloratai, veikiami aukštos temperatūros, gali suardyti organines medžiagas ir suformuoti chloruotus organinius junginius – būtent tokias chemines pėdsakas kadaise užfiksavo „Viking“ prietaisai. Tai gali reikšti ne organikos nebuvimą, o priešingai – jos buvimą, tačiau sunaikinimą analizės procese.

Tyrimo autoriai taip pat svarsto, kad galimi marso mikroorganizmai galėjo būti ramybės būsenoje ir suaktyvėti tik esant nedideliam drėgmės ir šilumos kiekiui. Tokiu atveju per didelis vandens kiekis, naudotas „Viking“ eksperimente, galėjo jiems būti pražūtingas. Kaip hipotezę mokslininkai siūlo modelį bakterijos–autotrofo, kuris kvėpuoja sukauptu deguonimi ir gali fiksuoti anglį net esant labai menkai vandens garų koncentracijai. Šiai galimai gyvybės formai jie suteikė pavadinimą BARSOOM – pagal fantastinį Marso pavadinimą Edgariui Raisui Berouzui priklausančiame romane „Princesė nuo Marso“.

Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad jų darbas nėra galutinis įrodymas, jog Marse egzistuoja ar egzistavo gyvybė. Tai – bandymas iš naujo atverti mokslinę diskusiją apie 1976 metų eksperimentų rezultatus ir paskata kruopščiau peržiūrėti archyvinius duomenis bei planuoti atsargesnius ateities bandymus Raudonojoje planetoje.

Be to, anksčiau atliktos analizės parodė, jog ir kitur Saulės sistemoje gali slypėti palankios sąlygos gyvybei. Pavyzdžiui, nustatyta, kad Urano palydovas Miranda po ledo pluta gali slėpti senovinį vandenyną. Tai iš dalies patvirtina „Voyager 2“ misijos archyvinių duomenų ir šiuolaikinių Mirandos vidaus struktūros modelių palyginimas. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, Miranda taip pat galėtų būti laikoma potencialiai tinkama gyvybei egzistuoti.