Mokslininkai aptiko tai, ko dar nebuvo matę: atkasta 7000 metų senumo paslaptingų mumijų rūšis

Atliekant ankstyvųjų žmonių laidojimo vietų kasinėjimus buvo iškelti stulbinamai gerai išsilaikę palaikai. Mokslininkų teigimu, šios dvi mumijos priklausė žmonėms, gyvenusiems vadinamuoju Afrikos drėgnuoju periodu, kai dabartinės Sacharos vietoje tyvuliavo upės ir plytėjo žaliuojančios pievos.

Nados Salem iš Maxo Plancko evoliucinės antropologijos instituto vadovaujamas tyrimas išanalizavo iš mumijų dantų ir kojų kaulų išgautą DNR. Nustatyta, kad abi moterys priklausė iki šiol nežinotai žmonių giminės linijai.

Genetinė analizė parodė, jog ši šaka atsiskyrė nuo Afrikos į pietus nuo Sacharos gyvenusių populiacijų maždaug prieš 50 tūkst. metų – panašiu metu, kai kiti šiuolaikiniai žmonės pradėjo migruoti iš Afrikos. Tyrime pažymima, kad ši linija, tikėtina, neturi tiesioginio ryšio su dabar regione gyvenančiomis populiacijomis.

„Iš dviejų prieš maždaug 7000 metų uolų priedangoje palaidotų gyvulių augintojų moterų liekanų išgauta DNR rodo, kad didžioji jų kilmės dalis siekia anksčiau nežinomą senovinę Šiaurės Afrikos genetinę liniją“, – teigė tyrimo vadovė, Londono Gamtos istorijos muziejaus Žmogaus evoliucijos tyrimų centro mokslininkė Luizė Hamfri.

Gauti duomenys patvirtina anksčiau atliktų cheminių tyrimų rezultatus, jog Takarkori palaidoti žmonės gimė ir mirė tame pačiame regione, naudodamiesi netoliese esančiais vandens ir derlingos žemės ištekliais.

Kitoks neandertaliečių palikimas

Vienas mįslingiausių tyrimo aspektų – itin menkas neandertaliečių DNR kiekis mumijų genomuose, tesiekiantis vos 0,15 procento. Tai maždaug dešimt kartų mažiau, nei įprastai randama žmonių, kurių protėviai gyveno už Afrikos ribų, genetinėje medžiagoje.

Toks silpnas signalas leidžia manyti, kad Takarkori gyventojai tik labai ribotai bendravo su žmonių grupėmis, gyvenusiomis Artimuosiuose Rytuose. Tai galėjo būti reti kontaktai prekybos ar migracijos kelių pakraščiuose. Tačiau nėra jokių įrodymų apie ilgalaikį ar masinį žmonių judėjimą į šią Sacharos dalį.

Nedidelis neandertaliečių genų kiekis labiau sieja šią populiaciją su žmonėmis, likusiais Afrikoje, o ne su tais, kurie vėliau apsigyveno Eurazijoje.

Kartu su mumijomis archeologai aptiko darbo įrankių ir gyvulių liekanų, susijusių su gyvulininkyste – galvijų, avių ir ožkų kaulų. Tai rodo, kad Takarkori moterys priklausė bendruomenei, perėjusiai prie piemenavimo gyvenimo būdo.

Vis dėlto jų DNR neatskleidė jokių ryškių požymių, jog jos būtų maišiusiosi su Levanto ar Pietų Europos žemdirbių grupėmis. Mokslininkų nuomone, tai rodo kultūrinę sklaidą: vietos gyventojai perėmė naujas idėjas ir technologijas, patys nebūdami išstumti atėjūnų.

Vietoje rasti dirbiniai, pavyzdžiui, keramika ir įrankiai, taip pat liudija apie palaipsnius pokyčius laikui bėgant. Tai labiau primena lėtą prisitaikymą prie naujų sąlygų, o ne staigius sukrėtimus ar radikalias gyventojų kaitas.

Mokslininkai neseniai paskelbė ir apie septynis senovinius kalbų pavyzdžius, kurie iki šiol nėra iššifruoti. Tyrėjai pabrėžia, kad pagrindinis bet kurios kalbos įminimo veiksnys – galimybė ją priskirti žinomai kalbų šeimai. Tačiau šie septyni kalbai nepriskiriami nė vienai iš žinomų kalbų šeimų, todėl jų paslaptis išlieka neįminta.