Prisijunkite
Alzheimerio liga iki šiol tebėra vienas sudėtingiausių medicinos mįslių. Ji tyliai slenka į žmogaus gyvenimą, atima prisiminimus, keičia asmenybę ir galiausiai sugriauna visą kasdienybę. Mokslininkai jau dešimtmečius ieško būdų sustabdyti šią ligą, tačiau kiekvienas proveržis pareikalauja laiko, atsargumo ir daugybės bandymų. Todėl žinia, kad pelėms ir vaisinėms muselėms pavyko sumažinti Alzheimeriui būdingus smegenų baltymų sankaupas naudojant įprastą amino rūgštį, nuskambėjo drąsiai ir intriguojančiai. Paprastas preparatas, naudojamas kraujospūdžio ir krūtinės anginos simptomams švelninti, netikėtai tapo potencialiu kandidatu kovai su viena sunkiausių neurodegeneracinių ligų.
Argininas medicinoje nėra naujiena – ši amino rūgštis jau seniai vartojama kraujotakai gerinti, spaudimui mažinti, net sportininkų ištvermei palaikyti. Tačiau naujausi Japonijos mokslininkų – Kindai universiteto ir Nacionalinio Neuromokslo instituto – tyrimai parodė, kad argininas gali veikti kur kas plačiau. Jų atlikti eksperimentai parodė, jog šis junginys sugeba slopinti ir ardyti lipnias amiloido-beta sankaupas, kurios laikomos vienu iš pagrindinių Alzheimerio ligos požymių. Šie baltymai, ilgainiui tarsi klijai aptraukiantys neuronus, siejami su atminties blogėjimu, orientacijos praradimu ir kitais pažinimo sutrikimais.
Tyrime mokslininkai veislino patinus pelių, kurioms būdingi būtent tokie amiloido-beta sankaupų susidarymo požymiai. Jų geriamajam vandeniui pridėjus arginino, pokyčiai buvo akivaizdūs: smegenyse aptikta mažesnė baltymų sankaupų koncentracija, o pelės demonstravo retesnius elgesio pakitimus. Tai leidžia manyti, kad argininas veikia ne tik fiziškai mažindamas pažeidimus, bet ir mažindamas toksinį jų poveikį.
Tai ypač svarbu todėl, kad baltymų sankaupų šalinimas iki šiol buvo vienas didžiausių farmakologinių iššūkių. Dauguma eksperimentinių vaistų veikia tik vieną mechanizmą – bando slopinti naujų sankaupų susidarymą. Argininas, priešingai, gali padėti ir ardyti jau susiformavusius gumulus. Tyrėjai teigia, kad ši amino rūgštis veikia kaip „cheminis palydovas“, palaikantis taisyklingą kitų baltymų struktūrą ir mažinantis jų krešėjimo bei sulipimo riziką.
Ne mažiau reikšmingas ir kitas faktas: argininas sugeba pereiti kraujo–smegenų barjerą. Tai sudėtinga biologinė siena, neleidžianti daugeliui medžiagų pasiekti nervų audinio. Šis gebėjimas reiškia, kad argininas gali pasiekti tikslą, o tai suteikia šiai medžiagai unikalų pranašumą prieš kitus kandidatinius gydymo būdus.
Rezultatai buvo patvirtinti ne tik pelėmis, bet ir vaisinėmis muselėmis bei mėgintuvėliuose vykdytais bandymais. Tai dar nereiškia garantuotos sėkmės žmonėms, tačiau kelias į klinikinius tyrimus jau atvertas. Patys mokslininkai pripažįsta: nors argininas pripažintas saugus, tyrimuose naudotos dozės buvo didesnės nei įprasta medicininėje praktikoje, todėl teks nustatyti žmonėms saugią, bet pakankamai veiksmingą normą.
Alzheimerio tyrimai neretai primena lipimą į statų kalną – pažanga vyksta, tačiau galutinis horizontas vis dar toli. Nors amiloido-beta sankaupos laikomos ligos ženklu, mokslas vis dar diskutuoja, ar jos yra ligos priežastis, ar tik daugialypio proceso pasekmė. Todėl net jei argininas veiksmingai šalina šiuos baltymus, dar neaišku, kiek tai sustabdytų pačios ligos progresą.
Vis dėlto tai yra neabejotinai svarbus žingsnis. Viena yra eksperimentinė molekulė, kuri dar nepatvirtinta ir nežinoma, kaip paveiks žmogaus organizmą. Visai kas kita – jau medicinoje naudojama medžiaga, kurios saugumas įrodytas, o poveikis potencialiai kur kas platesnis nei manyta. Dėl to argininas tampa perspektyvia kryptimi, kuri gali būti išbandyta klinikiniuose tyrimuose greičiau nei visiškai nauji vaistai.
Mokslininkai pabrėžia, kad jų atradimas gali turėti reikšmės ne tik Alzheimerio gydymui, bet ir kitoms neurodegeneracinėms ligoms, kurių vystymosi pagrindas yra būtent baltymų netvarkinga sankloda ir sulipimas. Jei tyrimų rezultatai pasikartos ir su žmonėmis, ši paprasta amino rūgštis gali tapti tiltu tarp šių dienų gydymo nepakankamumo ir ateities, kurioje Alzheimerio diagnozė nebebus nuosprendis.
Kol kas beliekam stebėti, kokiu tempu vystysis klinikiniai bandymai ir ar žmonėms pavyks užfiksuoti tokius pačius rezultatus, kokius rodė eksperimentiniai modeliai. Tačiau vien faktas, kad viltingas gydymo būdas slypi nereikšmingoje tabletėje, skirtai visai kitam tikslui, skamba tarsi įrodymas: medicinoje stebuklai gimsta ten, kur jų mažiausiai tikiesi.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.