Prisijunkite
Cryoprezervacija dar prieš kelis dešimtmečius atrodė kaip siužetas iš mokslinės fantastikos – kūnai ir organai, laikomi užšaldyti, o vėliau sėkmingai prikelti gyvybei. Vis dėlto ši technologija vystoma jau beveik šimtmetį, o perspektyva išsaugoti gyvybiškai svarbius audinius itin žemose temperatūrose šiandien atrodo arčiau realybės nei bet kada anksčiau. Jeigu organus būtų galima užšaldyti be pažeidimų, medicina iš esmės pasikeistų: transplantacijos laukti būtų galima ne valandas ar dienas, o tiek, kiek prireiktų tinkamam recipientui rasti. Idėja, iki šiol dominusi tik vizionierius ir futuristus, priartėjo prie svarbiausio slenksčio – ir atrodo, kad mokslas dabar jį jau peržengia.
2023-ieji tapo lūžio tašku. Minesotos universiteto mokslininkams pavyko įrodyti, kad užšaldytas organas gali grįžti į funkcionuojantį kūną – jie sėkmingai transplantavo kriogeniškai konservuotą žiurkės inkstą kitam gyvūnui. Tai buvo pirmasis realus įrodymas, kad organai gali būti saugomi ilgalaikiam naudojimui, o ne tik kelioms valandoms po paėmimo.
Tačiau vienas didžiausių šimtmečio trukusios paieškos iššūkių liko neįveiktas – užšaldyti didesni organai sutrūkinėja. Spartus aušinimas sukelia terminį stresą audiniuose ir suformuoja mikroįtrūkimus, kurie transplantacijai jau nebetinka. Žmogaus širdis ar kepenys, šaltyje skilinėdamos, praranda vientisumą, todėl jų išsaugojimas tapdavo neįmanomas. Medicinai reikėjo atsakymo į klausimą, kaip sustabdyti šį skilimą.
Ir atsakymas, regis, jau rastas.
Teksaso A&M universiteto J. Mike’o Walkerio Mechanikos inžinerijos departamentas paskelbė tyrimą, galintį radikaliai pakeisti organų išsaugojimo ateitį. Mokslininkų komanda ištyrė, kaip vitrifikacijos tirpalų sudėtis ir stikėjimo temperatūra veikia audinių skilimo riziką. Vitrifikacija – tai procesas, kai organai panardinami į specialų tirpalą ir užšaldomi taip, kad nebesusiformuotų ledo kristalai, o audinys taptų lyg stiklo būsenos. Iki šiol šis metodas veikė teoriškai, tačiau realybėje viską sugadindavo mikroskopiniai lūžiai.
Naujoji įžvalga revoliucinė savo paprastumu: keliant stikėjimo temperatūrą, rizika organui skilti mažėja. Kitaip tariant, kuo aukštesnėje temperatūroje tirpalas pereina į „stiklo būseną“, tuo patvaresnis tampa audinys šaltyje. Toks atradimas pirmą kartą suteikia aiškų, išmatuojamą rodiklį, nuo kurio galima pradėti kurti idealius kriokonservavimo tirpalus.
Įdomu tai, kad tyrėjai pažymi – vien skilimo prevencija neužtenka. Tirpalas taip pat turi būti biologiškai suderinamas su audiniais, kad organai po atitirpinimo išliktų funkcionalūs. Tai reiškia, jog dabar mokslas gali kryptingai kurti vis pažangesnius tirpalus, turinčius didesnę stikėjimo temperatūrą ir kartu tinkamus žmogaus organams.
Nors organų transplantacijos yra ryškiausia šios technologijos panaudojimo forma, krioprezervacijos reikšmė kur kas platesnė. Ji gali tapti įrankiu:
nykstančioms rūšims išsaugoti, saugant genetinius mėginius ar net užšaldytus embrionus;
vakcinų stabilizacijai, kas ypač aktualu pandemijų kontekste;
maisto atliekų mažinimui, išlaikant biologinius produktus ilgiau tinkamus vartoti;
gyvybės mokslų pažangai, nuo pavienių ląstelių iki visų organų išsaugojimo.
Pagaliau atsirado mokslinė formulė, leidžianti prognozuoti tirpalų elgseną šaltyje. Tyrimo bendraautoriai teigia, kad ši žinios kryptis gali padidinti biologinių sistemų išgyvenamumą bet kuriame dydyje: nuo mikroskopinių ląstelių iki viso žmogaus organo. Tai – ne vien technologinis pasiekimas. Tai brandus žingsnis link medikų svajonės: organų banko, kuriame kepenys, širdys ir inkstai galėtų laukti pacientų tiek, kiek prireiks.
24 valandos – tiek šiandien dažnai turi chirurgai. Jei krioprezervacija taps pilnai įgyvendinama, šis laikas gali virsti savaitėmis, mėnesiais ar net metais.
Tyrimą finansavo JAV Nacionalinis mokslo fondas, remiantis aukščiausio lygio krioprezervacijos tyrimus. Mokslininkų komanda, apjungusi mechanikos inžineriją, termomechaniką, kriobiologiją ir fizikochemiją, sugebėjo praplėsti ribas, kurios laikytos nepajudinamomis nuo XX amžiaus pradžios.
Jeigu technologija bus sėkmingai pritaikyta žmogaus organams, istorija gali būti perrašyta. Laukti donoro nebereikės lenktyniaujant su laiku. Organai galės būti transportuojami žemynais, saugomi, atrenkami ir perpumpuojami ne tik tiems, kurie spėjo patekti į operacinę per kelias valandas. Atsivers galimybė išgelbėti dešimtis tūkstančių gyvybių per metus, o medicinos sistema pagaliau galėtų kvėpuoti laisviau.
Šimtas metų klausimo, į kurį nebuvo atsakymo. Šiandien jis pagaliau pradeda aiškėti. Ne fantastika, o mokslas. Ne svajonė, o technologija, kuri jau veikia laboratorijoje. Viskas, kas liko – perkelti šį proveržį į tikrovę, kur donorų organai nebebus trumpalaikė dovana, o taps ilgalaikiu išgelbėjimu.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
0 komentarų
Prašome gerbti kitus komentatorius. Gerų diskusijų! Apsauga nuo robotų rūpinasi reCAPTCHA ir yra taikoma „Google“ privatumo politika ir naudojimosi sąlygos.