Mokslininkai atskleidė paslaptį: Žemės centre slypi dar vienas, iki šiol nežinomas branduolio sluoksnis

Būtent tokie tyrimai leido suprasti, kad Žemės vidus yra daug sudėtingesnis nei gali pasirodyti. Pastaraisiais metais atsirado vis daugiau įrodymų, kad mūsų planetos branduolys turi dar vieną gilesnį, iki šiol mažai pažintą sluoksnį. Tradiciniuose vadovėliuose nurodoma, jog Žemė sudaryta iš keturių pagrindinių dalių. 

Viršuje yra pluta, po ja slypi mantija, dar giliau driekiasi skystas išorinis branduolys, o pačiame centre esantis kietas vidinis branduolys. Tačiau dabar aiškėja, kad ši schema gali būti ne visai tiksli. 

Australijos nacionalinio universiteto geofizikė Joanne Stephenson su kolegomis ėmėsi nagrinėti sukauptus duomenis ir pastebėjo, kad vidinis branduolys pats gali būti sudarytas iš dviejų atskirų sluoksnių. Tai reikštų, jog mokyklinius vadovėlius tektų perrašyti.

Mokslininkai pasitelkė specialius algoritmus, kurie lygino tūkstančius branduolio modelių su realiais duomenimis apie seisminių bangų kelionės trukmę. Šiuos duomenis dešimtmečius rinko Tarptautinis seismologijos centras. Buvo pastebėta, kad bangos sklinda skirtingu greičiu priklausomai nuo krypties. 

Kai kurie modeliai rodė, jog bangos juda greičiau lygiagrečiai pusiaujui, o kiti nurodė, jog jos greičiau sklinda išilgai Žemės sukimosi ašies. Net ir tarp šių variantų mokslininkai ginčijasi, kiek tiksliai tie skirtumai ryškūs tam tikrais kampais.

Šis tyrimas parodė, kad nors branduolio gelmėje gylio skirtumai nėra dideli, vis dėlto pastebima krypties kaita. Lėčiausios bangos sklinda 54 laipsnių kampu, o greičiausios juda išilgai ašies. Tokie duomenys leidžia manyti, kad Žemės istorijoje įvyko du atskiri aušinimosi etapai, kurie nulėmė skirtingą geležies struktūrą branduolyje. 

Tai dar viena dėlionės dalis, kuri padeda suprasti mūsų planetos vidinę sandarą, nors daugybė detalių vis dar lieka paslaptimi. Įdomu tai, kad jau anksčiau buvo įtariama, jog pačiame branduolio centre slypi dar gilesnis sluoksnis. Buvo manoma, kad geležies kristalai galėjo susidėlioti skirtingomis kryptimis. 

Tai galėtų paaiškinti stebimus neatitikimus tarp teorinių modelių ir eksperimentinių duomenų. Nors mokslininkai pripažįsta, kad žemės drebėjimų ir registravimo stočių pasiskirstymas pasaulyje riboja tyrimų tikslumą, jų išvados sutampa su kitais darbais apie vidinio branduolio savybes.

Šios naujos įžvalgos yra labai reikšmingos, nes jos praplečia mūsų supratimą apie tai, kaip Žemė formavosi ir vystėsi per milijardus metų. Jei tikrai egzistuoja dar vienas, anksčiau nežinomas sluoksnis, tai gali reikšti, kad mūsų planeta patyrė daugiau sudėtingų procesų, nei manyta anksčiau. Kiekvienas atradimas tampa dar vienu puslapiu knygoje, kuri pasakoja ne tik apie Žemę, bet ir apie mūsų pačių istoriją.

Ateities tyrimai, pasitelkę modernesnius metodus ir platesnius duomenis, galės patvirtinti arba paneigti dabartines hipotezes. Tikėtina, kad bus atrasta dar daugiau užuominų apie ankstyvusios Žemės laikotarpius, kai formavosi jos šerdis. 

Tai galėtų atskleisti, kokie procesai nulėmė planetos evoliuciją ir kodėl mūsų pasaulis atrodo būtent toks, koks yra dabar. Nors daug klausimų vis dar neatsakyta, kiekviena nauja detalė leidžia pažvelgti giliau į pačią Žemės širdį ir pamažu sudėlioti visos istorijos paveikslą.

Šis atradimas dar kartą primena, kad net ir apie pačią geriausiai pažįstamą planetą nežinome visko. Po mūsų kojomis slypi paslaptys, kurios laukia, kol bus atskleistos, o kiekvienas naujas tyrimas gali pakeisti supratimą apie mūsų pasaulį.