Ar galima metalą paversti auksu? Sena alchemikų svajonė tapo realybe, bet yra viena didelė problema

Idėja paversti paprastus metalus auksu atsirado dar senovės Graikijoje. Filosofas Zosimas iš Panopolio tikėjo, kad metalų virsmas į auksą atspindi dvasinį sielos apsivalymą. Jam tai buvo dvasinė kelionė, o ne tik siekis praturtėti. Tačiau laikui bėgant ši idėja persikėlė į Europą, kur ją perėmė alchemikai. 

Jie norėjo paprastą metalą, pavyzdžiui, šviną ar gyvsidabrį, paversti į brangų auksą. Viduramžių alchemikai tikėjo, kad visi metalai yra tarsi nesubrendęs auksas. Jų manymu, metalai pamažu brandinasi Žemės gelmėse, kol galiausiai virsta auksu. Tik tai užtrunka labai ilgai. 

Alchemikai bandė šį procesą paspartinti, ieškodami taip vadinamo filosofinio akmens. Jie tikėjo, kad šis paslaptingas akmuo galėtų išvalyti metalą nuo priemaišų ir paversti jį auksu.

To meto žmonės manė, kad visus metalus sudaro trys pagrindinės medžiagos, tai gyvsidabris, siera ir druska. Alchemikai stengėsi pertvarkyti šias medžiagas ir išgauti iš jų auksą. Tai neatrodė kaip pasaka, tuo tikėjo net ir išsilavinę to meto žmonės. 

Tačiau vėliau, XVII ir XVIII amžiais, mokslas pradėjo keisti pasaulio suvokimą. Chemija ir fizika tapo tiksliais mokslais, o alchemijos idėjos buvo atstumtos kaip prietarai. Visgi, šiek tiek tiesos jose visgi slypėjo. Šiandien mokslininkai žino, kad kiekvieno elemento savybės priklauso nuo protonų skaičiaus branduolyje.

Pavyzdžiui, auksas turi 79 protonus, o švinas 82. Teoriškai, jei iš švino pašalintume tris protonus, turėtume auksą. Tačiau tai labai sudėtingas procesas. Branduolį laiko labai stiprios jėgos, o norint pašalinti protoną, reikia milžiniškos energijos. 

Pirmą kartą mokslininkams pavyko paversti metalą auksu 1941 metais. Harvardo universiteto mokslininkai naudojo dalelių greitintuvą ir bombardavo gyvsidabrio atomus kitomis dalelėmis. Taip jie sukūrė trumpalaikius aukso atomus. Deja, šie atomai buvo nestabilūs ir greitai suiro.

Vėliau, 1980 metais, Nobelio chemijos premijos laureatas Glennas Seaborgas pakartojo šį eksperimentą. Jis su komanda bombardavo bizmuto atomus ir sukūrė šimtus aukso atomų. Tačiau šie eksperimentai kainavo beprotiškai daug, dešimtis ar net šimtus milijonų dolerių. 

Šiandien, tokie eksperimentai atliekami ir didžiausiame pasaulio dalelių greitintuve, tai Didžiajame hadronų priešpriešinių srautų greitintuve Šveicarijoje. Ten mokslininkai susiduria su dalelėmis, sklindančiomis beveik šviesos greičiu. Kai švino branduoliai beveik susiliečia, jų elektronai ir protonai išsisklaido, kartais palikdami aukso atomus.

Per trejus metus vieno tokio eksperimento metu mokslininkai aptiko apie 29 trilijonines gramo dalis aukso. Tai be galo mažas kiekis, palyginus su eksperimentų sąnaudomis. Nors mokslui pavyko įgyvendinti seną alchemikų svajonę, pelno iš to nėra. 

Dalelių greitintuvų eksploatacija kainuoja trilijonus kartų daugiau nei pats sukurtas auksas. Be to, auksas, gautas šiuo būdu, dažniausiai yra radioaktyvus ir greitai suyra. Tad nors teoriškai galime paversti kitus metalus į auksą, praktiškai tai neturi prasmės. Šiandien auksas vis dar išgaunamas senovišku būdu, tai yra kasyklose.

 O alchemikų svajonė liko tik istorijos dalimi. Vis dėlto, šis senovinis troškimas pavirsti nieką į vertybę parodo, kaip žmonės visais laikais ieškojo būdų tobulėti, praturtėti ir suprasti pasaulį giliau. Ir nors jų metodai buvo netikslūs, jų siekiai įkvėpė daugelį mokslinių atradimų, kurie mus lydi iki šiol.