Gyvsidabris niekur nedingo: pastebimas mirtinas pavojus Arkties gyvūnams ir vietos gyventojams

Jau daugiau kaip penkiasdešimt metų tarptautinės organizacijos ir šalys imasi priemonių, kad sumažintų gyvsidabrio emisijas. Daugelyje pramonės šakų ši medžiaga keičiama saugesnėmis alternatyvomis. Tačiau Arkties tyrimų duomenys rodo visai ką kita. Gyvsidabrio kiekiai gyvūnų audiniuose ne tik nemažėja, bet netgi didėja. Tai sukelia rimtų klausimų dėl ilgaamžių teršalų poveikio, kuris atsiskleidžia ne iš karto, o po daugelio metų ar net dešimtmečių.

Gyvsidabris, išmestas tūkstančius kilometrų nuo Arkties, gali pasiekti šiuos regionus kartu su vandenyno srovėmis. Jis ilgai cirkuliuoja aplinkoje ir išlieka aktyvus net kelis šimtmečius. Dėl šios priežasties net ir sumažinus taršą dabar, poveikis Arkties ekosistemoms išliks dar ilgai.

Kaip keliauja gyvsidabris ir kur jis kaupiasi

Gyvsidabris pirmiausia patenka į atmosferą iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, pramonės įrenginių, deginamų iškastinių išteklių, šiukšlių ar net ugnikalnių išsiveržimų. Vėliau, per metus ar dvejus, jis nusėda į žemės paviršių ar vandenis. Patekęs į vandenynus, gyvsidabris gali išbūti aktyvus ir pavojingas dar šimtus metų. Jis migruoja per sroves, o ilgainiui pasiekia ir Arktį.

Ten jis įsijungia į maisto grandinę. Pradžioje jį absorbuoja smulkūs organizmai vandenyje, kuriuos vėliau suėda didesni gyvūnai, o šiuos, dar didesni plėšrūnai. Tokiu būdu gyvsidabris kaupiasi kiekviename maisto grandinės lygyje, o jo didžiausios koncentracijos aptinkamos viršūnėje baltųjų lokių, ruonių ir banginių kūnuose.

Kokia žala daroma gyvūnams

Gyvsidabris yra stiprus nuodas, ypač veikiantis nervų sistemą. Jis gali sutrikdyti gyvūnų elgesį, silpninti jų pojūčius, mažinti gebėjimą ieškoti maisto ir apsisaugoti nuo plėšrūnų. Taip pat gali paveikti jų vaisingumą ir imunines funkcijas. Kai kurie gyvūnai tampa jautresni infekcijoms, sunkiau atsigauna po ligų arba tiesiog nesulaukia amžiaus, kai galėtų daugintis. Visa tai kelia pavojų ištisoms rūšims, nes natūralus atsinaujinimas sulėtėja.

Svarbu pažymėti, kad šis poveikis nėra matomas iš karto. Tai lėtas, bet nuoseklus pokytis, kuris ilgainiui lemia visos populiacijos sveikatos blogėjimą.

Didelė grėsmė žmonėms

Gyvsidabrio problema aktuali ne tik laukinei gamtai. Arkties regionuose gyvenančios vietinės bendruomenės nuo seno vartoja gyvūninės kilmės maistą, pavyzdžiui, ruonių, banginių, žuvų mėsą. Tokia mityba yra dalis kultūros ir išlikimo sąlygų, tačiau kartu ji gali tapti pavojinga sveikatai.

Ypač jautrios yra nėščios moterys ir vaikai. Gyvsidabris gali paveikti vaisiaus vystymąsi, sukelti protinio vystymosi sutrikimų ar nervų sistemos pažeidimų. Net ir suaugusiems žmonėms ilgalaikis šios medžiagos poveikis gali pasireikšti silpnumu, nuovargiu, atminties praradimu ar koordinacijos sutrikimais.

Ar priemonės yra pakankamos?

Pastaraisiais metais įsigaliojo tarptautiniai susitarimai, kurių tikslas yramažinti gyvsidabrio naudojimą ir išmetimą. Vienas tokių yra Minamatos konvencija. Ji rodo pasaulio bendruomenės susirūpinimą, tačiau šie veiksmai jau gali būti pavėluoti Arkties regionui. Net ir sustabdžius naują taršą, senoji vis dar keliauja aplink pasaulį ir veikia šiaurės ekosistemas.

Todėl vienintelis kelias yra ne tik mažinti taršą, bet ir aktyviai stebėti jos pasekmes. Ilgalaikiai moksliniai tyrimai yra būtini, kad būtų galima tiksliai suprasti, kaip keičiasi aplinka, kokie pavojai kyla ir kokių veiksmų reikia imtis nedelsiant.

Ateitis priklauso nuo mūsų sprendimų

Arktis tai ne tik sniego ir ledo pasaulis, bet ir jautri, gyvybinga ekosistema, kurios pusiausvyra yra labai trapi. Gyvsidabrio poveikis  yra vienas iš daugelio iššūkių, su kuriais susiduria šis regionas. Sprendžiant šią problemą reikia tiek mokslinių žinių, tiek politinės valios, tiek visuomenės informavimo.

Kiekvienas mūsų sprendimas, net ir toli nuo Arkties, daro įtaką jos būklei. Tai priminimas, kad pasaulis yra vientisas, o atsakomybė už jo ateitį priklauso visiems, neatsižvelgiant į geografiją.