Kaip iš tikrųjų kvepia kosmosas? Mokslininkai paaiškino, ką iš tikrųjų uosto astronautai grįžę į kapsulę

Kvapas neatsiranda erdvėje, jis atsiranda tada, kai ši erdvė susiduria su mūsų realybe. Kai skafandro paviršius ar technika grįžta į šliuzą ir susiliečia su oru, įvyksta stebuklas arba šleikštulys.

Astronautų pasakojimai stebina. Vieni teigia, kad kvapas primena išdegintą mėsą, degintą metalą ar net suvirinimo dūmus. Tai nėra jauki kvapų paletė, tačiau ji tikra. Ji ne iš mūsų pasaulio, bet vis tiek atpažįstama. 

Kodėl taip yra? Kosmose vyrauja atomai ir jonai, atsiradę per milijardus metų trunkančius procesus, sprogusias žvaigždes, dujų debesų susidarymą, cheminius junginius, kurių mūsų nosys nelabai norėtų pažinti.

Marcipanas, kuris virsta košmaru

Jei bandytume įkvėpti Jupiteryje, teoriškai, pirmiausia pajustume saldumą. Tarsi tai būtų šiek tiek supuvęs marcipanas. Bet žavesys baigiasi greitai, nes netrukus šis kvapas virsta košmaru. Amoniakas, sieros junginiai, sieros vandenilis, tarsi pragaras būtų patekęs į kvapų buteliuką. Tai tik teorija, bet cheminė analizė būtent taip leidžia įsivaizduoti šios planetos atmosferą.

2023 metais, naudodamiesi Jameso Webbo kosminiu teleskopu, mokslininkai K2-18b, egzoplanetoje, aptiko dimetilsulfido pėdsakus. Šis junginys žemėje gaminamas beveik vien fitoplanktono, o jo kvapas primena pūvančius kopūstus. 

Šis atradimas sukėlė diskusijų. Jei tai gyvybės pėdsakas, tai kodėl jis smirda? Bet galbūt būtent taip gyvybė turi kvepėti? Ne viskas, kas gyva, kvepia kaip švarūs rankšluosčiai.

Dar daugiau, šioje planetoje aptikta ir kitų junginių, kurių koncentracija net 10 000 kartų didesnė nei Žemėje. Tai gali reikšti, kad ten kažkas vyksta. Ar tai gyvybė? Galbūt. Ar tai duomenų triukšmas? Irgi galbūt.

Kosmosas – kvapų mozaika

Saturno palydovas Titanas teorinėje nosies interpretacijoje kvepėtų keistu mišiniu: apdegę migdolai, supuvusi žuvis ir benzinas. Tuo tarpu molekulinis debesys mūsų galaktikoje, tokie kaip Sagittarius B2, sklinda metanolio, etanolio ir acetono aromatu. 

Vieni sako, kad tai primena saldumynus, kiti, kad nagų lako valiklį. O kai kas svajoja, kad galaktikos centras kvepia avietėmis. Realybėje – tai labiau chemikalų kvapas nei močiutės uogienė.

Evoliuciškai uoslė – viena seniausių mūsų sistemų. Dar pirmosios bakterijos prieš 3,5 milijardo metų „jautė“, kur plaukti. Mes iš esmės tie patys, tik dramatiškesni. Ir nors šunys mus lenkia, kvapas vis tiek mus valdo. Kvapas primena, įspėja, glosto prisiminimus. 

Jis yra galinga informacijos forma. Ypač, kai kalba eina apie planetas, kurios gali būti pilnos nežinomų medžiagų ar net gyvybės.

Kvapas – kaip slapta žinutė iš toli

Šiandien kvapo analizė tampa mokslo įrankiu. Kvapas padeda spręsti, kokia planeta gali būti tinkama gyvybei. Arba kokia pavojinga. Kartais jis primena apie vietas, kuriose buvome, net jei niekada ten nevažiavome. Uoslė tai laiko mašina ir nuojauta viename.

Ir vis dėlto – kaip kvepia kosmosas?

Tiesiai šviesiai - kosmosas smirda. Bet tai ne trūkumas. Kiekviena kvapo nata, tai istorija, parašyta molekulėmis. Išdegusios žvaigždės, gyvybės pėdsakai, cheminiai eksperimentai, viskas sujungta į vieną nematomą aromatinį pasaulį. 

Mes uostome, tiriame, analizuojame ir, svarbiausia, klausiame. Net jei klausimai atrodo keisti. Ir gal tai yra svarbiausia. Kol klausiame, kol ieškome, tol dar rūpi. Ir tol dar esame žmonės, smalsūs, su nosimi pakelta į dangų.