Mokytojai skambina pavojaus varpais: vis daugiau moksleivių nebesugeba atlikti paprastų veiksmų

O tai galiausiai daro įtaką net rašymo įgūdžiams. Vaikai neretai nebesugeba perskaityti savo rašto, o jų darbų supratimas tampa tikru iššūkiu ir mokytojams. Dalis pedagogų dėl to kaltina visur esančias technologijas, nors problema yra gilesnė.

Septynmečių grupėje vaikai savarankiškai ruošiasi išeiti iš darželio. Tam jiems prireikia vos penkių minučių ir tai jau geras rezultatas, sako darželio auklėtoja Milda. Ji pastebi, kad motorikos lavinimui skiria daug dėmesio, tačiau vaikai į darželį jau ateina stokodami kasdienių įgūdžių, tėvai viską padaro už juos. 

Vaikai neturi batų su raišteliais, drabužiai su spaudėmis vietoj sagų. Dažnai vaikai tiesiog laukia, kol suaugusieji jiems padės. Tėvai skuba, todėl renkasi greitesnį kelią, patys viską padaro.

Pradinėse klasėse – tos pačios problemos

Pradinukų mokytojos dalijasi panašiais pastebėjimais. Vieni vaikai geba gražiai piešti, tačiau nesugeba užsitepti sviesto ant duonos ar iškirpti apskritimo su žirklėmis. Paprasčiausios užduotys tampa iššūkiu - iškirpti geometrinę figūrą, užsirišti batus ar apsirengti.

Nors šie įgūdžiai atrodo smulkūs, jų trūkumas atsispindi ir akademinėse užduotyse.

Rašymo sunkumai

Dėl menkos motorikos vaikams tampa sudėtinga ilgiau rašyti ranka – skauda ranką, kyla pasipiktinimas. Ne tik raidės, bet ir skaičiai tampa neaiškūs, pavyzdžiui, prastai užrašytą „3“ painioja su „8“. 

Kol kas mokytojai dar gali patikslinti atsakymus per pamokas, tačiau egzaminuose tokios galimybės nebėra. Tai tampa iššūkiu ir egzaminų vertintojams, kuriems dažnai tenka spėlioti, ką norėjo parašyti moksleivis.

Technologijos – viena iš pagrindinių priežasčių

Mokytojai vieningai pabrėžia, kad naujosios technologijos prie to prisideda. Dauguma vaikų įsitikinę, kad rašyti ranka – atgyvena. 

Jie puikiai valdo planšetes, telefonus ir kompiuterius, tačiau nemoka suvaldyti žirklių, laikyti šluotos ar naudotis peiliu virtuvėje. Dalis mokytojų netgi turi mokyti būsimus pardavėjus, kirpėjus ir virėjus paprasčiausių judesių, kaip laikyti šluotą ar pjauti daržoves.

Mokyklose trūksta laiko lavinti šiuos įgūdžius

Pedagogai atvirauja, kad nors jie norėtų padėti vaikams stiprinti motoriką, tam tiesiog nebelieka laiko. Mokytojų krūviai milžiniški, todėl net rašinių rašymas tampa problema, vertinant kelias dešimtis darbų per dieną, mokytojai patiria didelį nuovargį.

Privačiam darželiui vadovaujanti Renata sako, kad viskas labai priklauso nuo šeimos aplinkos. Jei tėvai riboja vaikų laiką prie ekranų ir skiria dėmesio veikloms, lavinančioms smulkiąją motoriką – piešimui, lipdymui, karpymui – problemų būna gerokai mažiau. 

Jos nuomone, daug kas priklauso ir nuo mokytojų požiūrio: mažesnėse klasėse galima individualiai dirbti su kiekvienu vaiku, o didesnėse mokyklose tai tampa sunkiai įgyvendinama.

Kai kurie sunkumai – įgimti

Mokyklos psichologė pabrėžia, kad kai kurie mokiniai turi įgimtų sutrikimų, tokių kaip disgrafija ar sutrikusi motorinė koordinacija, o ne visos problemos kyla dėl technologijų pertekliaus. Vis daugiau vaikų gauna specialiųjų poreikių pažymas, nes dabar dažniau atliekamos diagnostikos.

Psichologė primena, kad net paprastos veiklos, tokios kaip batų raištelių rišimas ar spalvinimas, yra itin svarbios vaiko smegenų raidai. Kai vaikai vis dažniau užimami išmaniaisiais įrenginiais, jų vystymasis sulėtėja. 

Net trumpas kasdienis ekranų naudojimas gali stabdyti kalbos, motorikos ir dėmesio vystymąsi. Ji ragina tėvus vietoj telefono duoti vaikams knygų, piešimo priemonių ar paprasčiausiai leisti savarankiškai atlikti kasdienes užduotis.

Pabaigoje mokytojai akcentuoja, kad svarbiausia yra tėvų atvirumas problemoms ir noras bendradarbiauti. Tik tada galima laiku pastebėti sunkumus ir padėti vaikui vystytis. Mokykla viena to padaryti negali, namų aplinkos palaikymas yra būtinas.