Pagaliau įminta ilgaamžiškumo paslaptis: mokslininkai išsiaiškino, ko reikia norint gyventi ilgai ir būti sveikiems

Mokslininkai nuolat tiria ilgai gyvenančius asmenis, ypač šimtamečius, ieškodami užuominų, kaip atitolinti senėjimą ir išvengti ligų, kurios anksčiau ar vėliau paliečia daugumą žmonių.

Žurnale „Frontiers of Medicine“ publikuotame tyrime apžvelgiamos naujausios žinios apie veiksnius, lemiančius išskirtinį ilgaamžiškumą. Duomenys surinkti tiriant įvairių populiacijų itin ilgai gyvenančius žmones.

Ilgaamžiai – tai žmonės, peržengę 90 metų ribą. Jie dažniau išvengia lėtinių ligų, vėliau susiduria su amžiumi susijusiais sveikatos sutrikimais ir apskritai ilgiau išsaugo geresnę fizinę būklę nei dauguma gyventojų.

Daug šimtamečių aptinkama vadinamosiose „mėlynose zonose“, pavyzdžiui, Japonijos Okinavoje ar Italijos Sardinijoje. Šiose vietovėse svarbų vaidmenį atlieka tiek genetikos palankumas, tiek gyvenimo būdas ir aplinkos sąlygos. 

Pastebimos ir lyties ypatybės, dauguma šimtamečių yra moterys, tačiau vyrai, kurie sulaukia tokio amžiaus, dažnai pasižymi dar geresne sveikatos būkle. Mokslininkai skirsto ilgaamžius į „išvengusius“, „atidėjusius“ ir „išgyvenusius“, priklausomai nuo to, kaip jų gyvenime pasireiškė ligos.

Genetika – svarbi dėlionės dalis

Tyrimai rodo, kad ilgaamžiškumas dažnai yra paveldimas. Nustatyta keletas konkrečių genų, tiesiogiai susijusių su ilgesniu gyvenimu. Pavyzdžiui, APOE ε2 genas apsaugo nuo širdies ligų ir Alzheimerio, o FOXO3A padeda ląstelėms kovoti su oksidaciniu stresu ir DNR pažeidimais, o tai itin svarbu senėjimo procese.

SIRT6 genas palaiko genomo stabilumą, o mitochondrijų haplogrupės J ir D sumažina oksidacinę žalą ląstelėse. Genai hTERT ir TERC saugo telomerų, chromosomų galų, ilgį. Vis dėlto būtent APOE ir FOXO3A išlieka svarbiausiais ilgaamžiškumo genais skirtingose populiacijose.

Epigenetika: kaip aplinka veikia genus

Epigenetiniai mechanizmai jungia genetinius ir aplinkos veiksnius. Ilgaamžių DNR metilinimo analizės rodo, kad jų DNR sensta lėčiau, o tai padeda išlaikyti genomo stabilumą. 

Kai kurie epigenetiniai veiksniai, tokie kaip miR-363* ar lncRNAs, reguliuoja ląstelių senėjimą ir genų raišką, taip prisidėdami prie geresnės sveikatos ir mažesnės ligų rizikos tiek ilgaamžiams, tiek jų palikuonims.

Medžiagų apykaitos ypatumai

Ilgaamžių organizme stebimas palankus lipidų balansas – žemas „blogojo“ cholesterolio (LDL) lygis ir aukštas „gerojo“ (HDL), geresnis jautrumas insulinui ir stipresnė antioksidacinė apsauga. 

Hormoniniai veiksniai, tokie kaip žemas skydliaukės hormonų lygis ir išlikę lytiniai hormonai (estradiolis moterims, testosteronas vyrams), taip pat atlieka apsauginį vaidmenį.

Kalorijų ribojimas, žinomas kaip ilgaamžiškumą skatinantis veiksnys tyrimuose su gyvūnais, taip pat panašus į tai, ką natūraliai stebime ilgaamžiuose. Kai kurie vaistai, tokie kaip metforminas ar resveratrolis, gali imituoti kalorijų ribojimo poveikį žmonėms be griežtų dietų.

Stipri imuninė sistema – raktas į ilgaamžiškumą

Ilgaamžiai pasižymi mažesniu uždegiminių procesų aktyvumu ir gerai funkcionuojančiomis imuninėmis ląstelėmis. Jų organizme stebimas mažesnis IL-6 lygis, aukštesni priešuždegiminiai TGF-β ir IL-10 rodikliai, išlikusi T-ląstelių proliferacija bei NK ląstelių aktyvumas.

Ilgaamžių žarnyno mikrobiota pasižymi didesne įvairove ir gausesnėmis sveikatą palaikančiomis bakterijomis, tokiomis kaip Akkermansia muciniphila ir Bifidobacterium. Augaliniu maistu pagrįsta mityba - daržovės, pilno grūdo produktai, riešutai, siejama su mažesne diabeto, širdies ligų ir neurodegeneracinių sutrikimų rizika.

Reguliari fizinė veikla, ypač ištvermės ir jėgos treniruotės, gerina metabolinę sveikatą ir mažina oksidacinį stresą. Kiti svarbūs veiksniai – nerūkymas, saikingas alkoholio vartojimas, kokybiškas miegas ir efektyvus streso valdymas, visuma, kuri mažina mirtingumo riziką.

Kas laukia ateityje?

Medicinos ir visuomenės pažanga, tokia kaip sanitarija, vakcinacija ir medicinos prieinamumas, ženkliai pailgino vidutinę gyvenimo trukmę. Tačiau išskirtinį ilgaamžiškumą lemia ir paveldimi bei epigenetiniai veiksniai. 

Ateities tyrimai, pasitelkiant „multi-omikos“ technologijas (genomika, proteomika, metabolomika), leis giliau suprasti, kaip šie procesai tarpusavyje sąveikauja. Tyrimai su modeliniais organizmais bei klinikiniai ilgaamžiškumą skatinančių intervencijų bandymai gali tapti pagrindu naujiems gydymo būdams.

Trumpai tariant, ilgaamžiškumas yra sudėtinga genetikos, epigenetikos, metabolizmo, imuniteto ir gyvenimo būdo dermė. Ilgaamžiai puikiai parodo, kaip šie veiksniai susilieja, leidžiant atitolinti senėjimą ir ligas. 

Tobulinant šias žinias, ilgainiui gali būti sukurtos personalizuotos strategijos, padėsiančios pratęsti ne tik gyvenimo trukmę, bet ir gyvenimo kokybę.