Stebinantys mokslininkų tyrimo rezultatai: paaiškėjo, kad žvilgsniai ir prisilietimai gali nulemti jūsų kūdikio intelektą

Ar žinojote, kad tai, kuo labiausiai domisi jūsų kūdikis, gali būti užuomina apie jo ateities protinius gebėjimus? Naujame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip tūkstantis dvynių, paaiškėjo, jog ankstyvoji vaikystės aplinka daro didesnę įtaką intelektui, nei iki šiol buvo manoma.

Stebint kūdikį, kuris guguoja, žaidžia ar domisi aplinka, galima pastebėti pirmuosius požymius, susijusius su jo gebėjimu mokytis, spręsti problemas ir bendrauti ateityje. Kolorado universiteto Boulderio mokslininkai, remdamiesi ilgalaikiais stebėjimais, nustatė, kad jau septynių mėnesių amžiaus kūdikio elgsena gali būti susijusi su jo kognityviniais pasiekimais po trisdešimties metų.

Ankstyvoji aplinka ir jos ilgalaikė įtaka

Ilgalaikiame tyrime buvo tiriami 1098 dvyniai nuo pat kūdikystės. Buvo stebima jų aplinka, elgsena ir atliekami specialūs testai. Mokslininkai nustatė, kad vaikystėje susiformavę įpročiai, dėmesingumas bei domėjimasis naujais dalykais gali būti susiję su intelektiniais rezultatais brandžiame amžiuje.

Pasak tyrimo vadovo daktaro Danielio Gustavsono, ankstyvieji gyvenimo metai turi itin svarbią reikšmę tolesniam žmogaus vystymuisi. Kūdikystės laikotarpis gali turėti ilgalaikių pasekmių, kurios vėliau atsispindi ne tik mokymosi gebėjimuose, bet ir darbinėje veikloje bei protinėje brandoje vyresniame amžiuje.

Kas išduoda būsimą intelektą?

Tyrimo metu buvo vertinami septyni skirtingi rodikliai, tarp jų ir vaiko gebėjimas išlaikyti dėmesį, jo vokalizacija ir domėjimasis naujais žaislais. Pastebėta, kad kūdikiai, kurie dažniau rinkosi naujus žaislus vietoj jau pažįstamų, o taip pat ilgiau išlaikydavo dėmesį ties viena veikla, vėliau pasiekdavo geresnių rezultatų kognityviniuose testuose.

Nors šie požymiai nulemia tik apie tryliktąją dalį skirtumų suaugusiųjų protiniuose gebėjimuose, pats faktas, kad tokie ankstyvi elgesio bruožai gali turėti įtakos po kelių dešimtmečių, kelia susidomėjimą.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad jie jokiu būdu neteigė, jog žmogaus intelektas yra galutinai nusistovėjęs vos septynių mėnesių amžiaus. Tačiau tai, kad paprasti testai kūdikystėje gali būti susiję su sudėtingais protiniais gebėjimais brandžiame amžiuje, atveria naujų tyrimų galimybes.

Genetika, aplinka ar abu?

Tyrime buvo lyginami identiški dvyniai, kurie paveldi šimtą procentų to paties genetinio kodo, su dvibroliais dvyniais, kurie turi tik pusę bendrų genų. Šis palyginimas leido atskirti, kuriuos gebėjimus labiau lemia genetika, o kuriuos aplinka.

Paaiškėjo, kad iki septynerių metų genetiniai veiksniai darė didelę įtaką, tačiau net dešimt procentų suaugusio žmogaus intelekto skirtumų buvo susiję su tuo, kokioje aplinkoje jis augo iki vienerių ar dvejų metų. Šis rezultatas parodė, kad net iki darželio lankymo pradžios laikotarpis turi reikšmės būsimiems žmogaus gebėjimams.

Mokslininkai taip pat tyrė vaikų DNR, surinktą iš kraujo ir seilių mėginių. Tai padėjo išsiaiškinti, kaip smulkūs genetiniai skirtumai gali turėti įtakos bendram intelektui.

Ką dar parodė tyrimas?

Tyrėjai taip pat naudojo poligeninius intelekto įverčius. Tai specialus genetinis skaičius, kuris apibendrina šimtus ar net tūkstančius nedidelių genetinių variantų, susijusių su intelektu. Šie įverčiai padėjo įvertinti žmogaus polinkį į aukštesnį arba žemesnį intelektą remiantis jų DNR.

Nustatyta, kad poligeniniai įverčiai gana tiksliai atitiko rezultatus, gautus kūdikystėje atliktuose testuose, o tai rodo, kad genetiniai duomenys gali būti vertingi prognozuojant ateities kognityvinius gebėjimus.

Tyrimo rezultatai rodo, kad protinis senėjimas nėra staigus procesas, prasidedantis tik vidutinio amžiaus žmogui. Tai viso gyvenimo trukmės kelias, kuriam pamatus galima padėti jau nuo pirmųjų mėnesių. Stipri edukacinė aplinka, dėmesingas bendravimas ir skatinimas tyrinėti gali padėti žmogui ne tik geriau mokytis ar dirbti, bet ir išlaikyti protinį aštrumą senatvėje.