Prisijunkite
NASA ir „Smithsonian“ mokslininkai atskleidė netikėtą atradimą: medžiai, augantys šalia ugnikalnių, gali tapti ankstyvojo perspėjimo sistema apie artėjančius išsiveržimus. Ir dar įdomiau tai, kad šie subtilūs pokyčiai gali būti fiksuojami net iš kosmoso.
Kai magma kyla per Žemės plutą, ji išskiria anglies dioksidą, kurį sugeria aplinkiniai augalai. Reaguodamos į padidėjusį CO₂ kiekį, medžių lapai tampa sodresni, intensyviau žaliuoja.
Šis pokytis beveik nematomas plika akimi dabar sekamas pasitelkiant palydovinę technologiją, tokias kaip NASA „Landsat 8“, ir papildomas matavimais iš oro, naudotais AVUELO misijos metu.
Augalai – gyva seismografų alternatyva
Šis naujas stebėjimo metodas nėra skirtas pakeisti esamas ugnikalnių sekimo sistemas, o veikiau papildyti jas. Pasak NASA Ames mokslų centro atstovo Floriano Schwandnerio, idėja paprasta - kuo anksčiau aptinkame aktyvumo požymius, tuo daugiau gyvybių galima išgelbėti.
Mokslininkai nori patobulinti perspėjimų sistemas taip, kad žmonės galėtų būti įspėti dar prieš prasidedant didesniems pokyčiams požeminiuose sluoksniuose.
Iki šiol sunkiausiai aptinkamas buvo būtent anglies dioksidas, jis išsiskiria dar prieš prasidedant intensyviam vulkaniniam aktyvumui, tačiau jo fiksavimas iš kosmoso sudėtingas dėl foninio CO₂ kiekio atmosferoje.
Tuo metu sieros dioksidas, nors ir aiškesnis, pasirodo tik vėlesnėse stadijose. Todėl mokslininkai siekia naudoti medžius kaip tarpininkus – stebėti, kaip jų lapai reaguoja į padidėjusį CO₂, užuot bandę tiesiogiai jį matuoti.
Ištyrinėta – nuo Medžių iki Magmos
Kad šis metodas būtų patikimas, reikia ne tik palydovinių duomenų, bet ir „žemės tiesos“. Būtent tai daro ekologai ir vulkanologai, tokie kaip Joshas Fisheris iš Chapman universiteto. Jie keliauja prie aktyvių ugnikalnių, kaip Rincon de la Vieja Kosta Rikoje, kur matuoja CO₂ kiekį ir analizuoja augmenijos pokyčius vietoje.
Komanda renka lapų mėginius, matuoja fotosintezės rodiklius ir lygina juos su palydovų užfiksuotais duomenimis. Tai leidžia suprasti ne tik, kada medžiai reaguoja į pavojingą aplinkos pokytį, bet ir kiek CO₂ jie pajėgūs absorbuoti, o tai svarbus faktorius ir kovojant su klimato kaita.
Pirmasis sėkmingas atvejis – 56 000 gyvybių
Tokia ankstyvo perspėjimo sistema jau pasiteisino. 2017 metų pabaigoje Filipinų Mayon ugnikalnyje įdiegtos naujos stebėjimo priemonės, CO₂ ir SO₂ jutikliai leido identifikuoti artėjantį išsiveržimą dar prieš jam įvykstant.
Vietos valdžia evakavo daugiau nei 56 tūkst. gyventojų. Kai 2018 m. sausio 23 d. prasidėjo galingas išsiveržimas, dėl išankstinio įspėjimo nebuvo nė vienos aukos.
Ne visur žaliuoja – metodo ribotumai
Visgi šis metodas nėra universalus. Kai kurie ugnikalniai stūkso vietovėse, kur nėra pakankamai medžių, kad palydovai galėtų fiksuoti pokyčius. Net ir miškuose, augmenija ne visada vienodai reaguoja į CO₂ padidėjimą.
O dar prisideda gamtos veiksniai, tokie sausros, gaisrai, ligos, kurie gali iškreipti palydovinių vaizdų interpretaciją.
Vis dėlto mokslininkai įsitikinę, kad tai proveržis. Pasak F. Schwandner, „nėra vieno stebuklingo rodiklio, kuris vienareikšmiškai įspėtų apie ugnikalnio išsiveržimą, bet kiekviena papildoma užuomina gali iš esmės pakeisti žaidimo taisykles“.
Kosmosas stebi žemę – bet mums reikia medžių
Kadangi pasaulyje yra daugiau nei 1300 aktyvių ugnikalnių, o dauguma jų sunkiai prieinamose vietovėse, tokia palydovinė stebėsena gali tapti svarbiausiu saugumo įrankiu. Medžiai, reaguodami į pokyčius po žeme, gali tapti mūsų gyvaisiais jutikliais, matomais net iš kosmoso.
O tai reiškia viena – mokslas ne tik stebi žemę iš aukštai, bet ir vis dažniau remiasi tuo, kas auga po mūsų kojomis.
0 komentarų
Komentuoti ir diskutuoti gali tik registruoti portalo lankytojai. Kviečiame prisijungti prie mūsų bendruomenės ir prisijungti prie diskusijų!
Prašome prisijungti