Vienas vaistas ir trilijonų vertas sąmokslas? Vėžio gydymo teorija, kuri kelia visuomenės nerimą

Skamba kaip iš filmo, tiesa? Tačiau žmonių, tikinčių šia teorija, skaičius nestebina – vėžys liečia beveik kiekvieną šeimą, o emocinis fonas šią temą paverčia itin jautria. Jo gydymas brangus, ilgas ir dažnai neefektyvus procesas. 

Chemoterapija, radiacija, operacijos, eksperimentiniai vaistai – viskas kainuoja dešimtis ar net šimtus tūkstančių eurų. Tad natūraliai kyla klausimas, o kas, jei yra paprastas, pigus būdas, kurio tiesiog niekas nenori paleisti į rinką? Ar tai įmanoma? Ir kodėl šis įsitikinimas taip giliai įsiskverbė į visuomenės sąmonę?

Kaip ir daugelio sąmokslo teorijų atveju, čia susipina faktai, baimės, nepasitikėjimas institucijomis ir poreikis rasti paaiškinimą tose vietose, kur realybė kelia per daug klausimų. Ši teorija ne tik išlaiko populiarumą, bet ir dažnai naudojama alternatyvios medicinos propagavimui ar kovai su „didžiąja farmacijos mafija“.

Teorijos šaknys: kodėl žmonės tuo tiki?

Ši mintis nėra nauja. Ji kilo dar praeitame amžiuje, kai pradėta garsiai kalbėti apie farmacijos pramonės galią ir įtaką politikai, žiniasklaidai, net mokslui. Kai gydymas kainuoja daugiau nei vidutinis žmogus uždirba per metus, o efektyvumas kartais ribotas, atsiranda terpė abejoti.

Ne vienas garsus gydytojas ar alternatyvios medicinos šalininkas per dešimtmečius iškėlė hipotezių, kad natūralūs preparatai, tokie kaip kanapės, ciberžolė, vitaminas B17, galėtų būti veiksmingi prieš vėžį, bet jų tyrimai nefinansuojami arba ignoruojami. 

Pavyzdžiui, B17 (laetrilio) istorija yra vienas žinomiausių šios srities pavyzdžių, kurio šalininkai iki šiol mano, kad potencialiai veiksmingas gydymas buvo nuslopintas. Taip pat prisideda ir sisteminis pasitikėjimo nykimas. 

Skandalai dėl opioidų (pvz., „Purdue Pharma“ atvejis), duomenų slėpimo, neetiškų bandymų ir vaistų išleidimo be tinkamų tyrimų sukūrė foną, kuriame farmacijos pramonė daugeliui atrodo ne kaip gelbėtojas, o kaip ciniškas verslas.

Ką sako mokslas?

Vis dėlto, kad ir kaip viliojančiai skambėtų mintis apie „stebuklingą tabletę“, realybė yra gerokai sudėtingesnė. Vėžys nėra viena liga – tai daugiau nei šimtas skirtingų ligų tipų, kurios vystosi įvairiuose organuose, turi skirtingą genetiką ir elgiasi kitaip kiekviename paciente. Nėra vieno gydymo visiems atvejams ir tai viena iš priežasčių, kodėl paieškos užtrunka.

Farmacijos kompanijos išties dirba su pelno siekiu, tačiau kartu jos investuoja milijardus į tyrimus, kurie užtrunka metus ar net dešimtmečius. Nė viena įmonė neatsisakytų galimybės pasiūlyti efektyvų vaistą, kas reikštų ne tik milžinišką pelną, bet ir šlovę, galimybę įeiti į istoriją. 

Be to, tyrimus atlieka ne tik korporacijos, bet ir nepriklausomos mokslo institucijos, universitetai, viešosios įstaigos – slėpti kažką tokio didelio masto būtų sudėtinga net teoriškai.

Taip pat reikia atsižvelgti, kad pastaraisiais metais pažanga vyksta. Genetiniai gydymo metodai, imunoterapija, personalizuota medicina keičia požiūrį į vėžio gydymą ir jau dabar padeda išgyti daugybei pacientų. Tai ne revoliucija per naktį, bet nuosekli pažanga.

Propagandos pavojus: kai viltis tampa verslu

Viena iš problemų, kurią sukelia ši teorija – tai, kad ją dažnai naudoja ne kovotojai už tiesą, o verslininkai. Alternatyvios medicinos industrija, papildų gamintojai ir kai kurios „natūralios“ klinikos uždirba milijonus siūlydami „nutylimus“ gydymo metodus. 

Jie skelbia, kad žino, kaip išgydyti vėžį be „cheminių nuodų“, bet jų siūlomos priemonės dažnai nėra moksliškai pagrįstos ar net pavojingos.

Tai kelia moralinę dilemą – ar pasinaudoti žmogaus baime ir viltimi yra priimtina? Deja, kai kurie tuo naudojasi net tada, kai pacientas atsisako tradicinio gydymo ir praranda realias galimybes pasveikti. Ir čia klausimas jau ne apie korporacijas, o apie žmonių manipuliavimą, išnaudojant jų silpniausią momentą.

Tikėjimas, abejonės ir realybė

Ar galima atmesti galimybę, kad kažkas kažkur slepia informaciją? Teoriškai – ne. Bet masinis sąmokslas, kuriame dalyvautų tūkstančiai mokslininkų, gydytojų, tyrėjų – atrodo mažai tikėtinas. Greičiau tai rodo visuomenės ilgesį aiškaus, greito sprendimo ir stebuklingo vaisto nuo baimės, kurią sukelia viena iš baisiausių ligų.

Todėl šią teoriją reikėtų vertinti atsargiai – ne atmesdami klausimus apie farmacijos sektoriaus etiką, bet ir neįkliūnant į pavojingus radikalius sprendimus. Tikras progresas slypi ne teorijose, o tūkstančiuose mažų žingsnių – klinikiniuose bandymuose, technologijose, tikrame bendradarbiavime tarp mokslo ir medicinos. Ir kol kas tai vienintelis kelias į priekį.