Populiariausią maisto papildą gali pakeisti tai, ką mokslininkai ką tik sukūrė laboratorijoje

Jau tūkstantmečius džiovinti ir sumalti ašvagandos (Withania somnifera) šaknų ekstraktai buvo naudojami tradicinėje Indijos medicinoje. Pastaraisiais metais šis augalas išgyvena tikrą atgimimą – socialiniuose tinkluose ir tarp įžymybių jis reklamuojamas kaip priemonė geresniam miegui, streso ir nerimo mažinimui.

Dažniausiai teigiama, kad pagrindinės gydomosios ašvagandos savybės slypi šaknų veikliuosiuose junginiuose – vadinamuosiuose vithanoliduose. Vis dėlto užauginti visą augalą vien tam, kad būtų išgauti šie junginiai, yra gana sudėtinga ir imlu ištekliams. Naujo tyrimo autoriai rado efektyvesnę išeitį – priversti vithanolidus gaminti mieles.

Į mielių genomą įterpus genus, atsakingus už vithanolidų sintezę, paaiškėjo, kad jau po kelių dienų šios mielės pradeda gaminti norimus junginius. Kadangi mieles auginti paprasta, jos greitai dauginasi ir gali būti auginamos pramoniniu mastu, mokslininkai teigia, jog ši sistema ateityje gali būti išplėtota masinei vithanolidų gamybai tiek farmaciniams, tiek moksliniams tikslams.

Tyrėjų komanda pirmiausia iššifravo ašvagandos genomą ir jame ėmė ieškoti genų sankaupų, kurios galėtų būti atsakingos už naudingų molekulių sintezę. Buvo identifikuoti šeši genai, koduojantys fermentus, kurie, veikdami kartu, sudaro tarsi vithanolidų „gamybos liniją“.

Pasak tyrimo autoriaus, Šiaurės rytų universiteto bioinžinieriaus Jing-Ke Weng, nustebino tai, kad pakako vos šių šešių genų: nors mielės ir augalai evoliuciškai išsiskyrė prieš maždaug milijardą metų, įterpus minėtus genus į mielių genomą, jos iš karto pradėjo gaminti vithanolidus. Mokslininko teigimu, tyrimo pabaigoje jau pavyko sukurti prototipinį mielių štamą, kuris ateityje galėtų būti pritaikytas pramoninei gamybai.

Šiuo metu mielės gamina tik tarpinės stadijos molekules, kurių koncentracija siekia vos miligramus litre. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai yra svarbus atspirties taškas tiek tolesniam vithanolidų gamybos didinimui, tiek naujų vaistinių preparatų, paremtų šiais junginiais, kūrimui.

Tokia technologija galėtų būti itin naudinga sparčiai augančiai ašvagandos produktų rinkai – nuo kapsulių ir miltelių iki vadinamųjų „raminamųjų“ gėrimų, skirtų nerimo mažinimui ir atsipalaidavimui.

Nors ašvagandai priskiriama ilga galimų naudų eilė, kol kas tvirčiausi moksliniai duomenys rodo jos veiksmingumą mažinant stresą ir nerimą. Tačiau net ir šiuo atveju vartojimas gali didinti pykinimo, viduriavimo riziką, o vartojant didesnes dozes – sukelti kepenų pažeidimus.

Kiti dažnai minimi privalumai – geresnis fizinis pajėgumas, vaisingumas ar kognityvinės funkcijos – iki šiol nėra įtikinamai patvirtinti klinikiniais tyrimais. Vis dėlto galimybė patikimai ir dideliais kiekiais gaminti pačius veikliuosius junginius galėtų gerokai paspartinti nuodugnesnius ašvagandos poveikio žmogaus organizmui tyrimus ir padėti atskirti realias savybes nuo perdėtų reklamos teiginių.

Weng teigimu, ateityje, tobulinant ir optimizuojant šį mielių štamą, gali apskritai nebereikėti auginti pačios ašvagandos. Bus galima „užprogramuoti“ mieles gaminti labai tiksliai apibrėžtus vithanolidų analogus, o tai atvertų naujas galimybes kuriant naujus vaistus ir tiriant jų poveikį.