Šis gyvenimo dešimtmetis išsekina labiausiai: štai kodėl tai nėra tik nuovargis

Apie keturiasdešimtuosius šis lengvumas dažnai dingsta. Nuovargį tampa sunkiau setverti. Lengva pagalvoti, kad tai – tiesiog senėjimo procesas ir negrįžtamas nuosmukis.

Tačiau iš tiesų ketvirtasis dešimtmetis dažnai yra pats alinantis ne todėl, kad esame seni, o todėl, jog keli smulkūs biologiniai pokyčiai sutampa su laikotarpiu, kai gyvenimo reikalavimai pasiekia piką.

Svarbiausia ir viltinga žinia – nėra jokio pagrindo manyti, kad mūsų energija privalo ir toliau mažėti taip pat sparčiai sulaukus šešiasdešimties.

Energija dvidešimties

Ankstyvojoje suaugystėje vienu metu aukščiausią tašką pasiekia kelios svarbios organizmo sistemos.

Raumenų masė tuomet būna didžiausia, net ir be specialių treniruočių. Kadangi raumenys yra metaboliniu požiūriu aktyvus audinys, jie padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje ir mažina pastangas, kurių reikia kasdienėms užduotims atlikti.

Tyrimai rodo, kad griaučių raumenys yra aktyvūs net ramybės būsenoje ir reikšmingai prisideda prie bazinės medžiagų apykaitos – energijos kiekio, kurį organizmas sunaudoja vien tam, kad palaikytų gyvybines funkcijas. Kuo daugiau turite raumenų, tuo mažiau energijos „kainuoja“ bet koks veiksmas.

Ląstelių lygmeniu mitochondrijų – struktūrų, kurios maistą paverčia panaudojama energija – yra daugiau, be to, jos veikia efektyviau. Jos gamina energiją su mažiau „atliekų“ ir uždegimą skatinančių šalutinių produktų.

Taip pat gilesnis ir miegas. Net jei miegas trumpesnis, smegenys sugeba išgauti daugiau lėtosios bangos miego – fazės, kuri labiausiai susijusi su fiziniu atsistatymu.

Hormonų ritmai šiame amžiuje taip pat stabilesni. Kortizolis (dažnai vadinamas streso hormonu), melatoninas, augimo hormonas ir lytiniai hormonai laikosi gana nuspėjamų paros ciklų, todėl energijos lygis dienos eigoje būna patikimesnis.

Apibendrinant, energija dvidešimties yra gausi ir atlaidi. Galite su ja elgtis neatsakingai ir vis tiek dažnai „praslysti“ be didesnių pasekmių.

Alinantys keturiasdešimtieji

Viduriniame amžiuje nė viena iš šių sistemų nesugriūva, tačiau nedideli pokyčiai ima turėti apčiuopiamų pasekmių.

Raumenų masė pradeda mažėti jau nuo vėlyvųjų trisdešimties, jei sąmoningai nesistengiame jos palaikyti fiziniu krūviu. Tai – viena svarbiausių rekomendacijų: jėgos treniruotės. Raumenų netenkame pamažu, tačiau poveikis nejuntamai kaupiasi. Mažiau raumenų reiškia, kad kasdienis judėjimas reikalauja daugiau energijos, net jei sąmoningai to ir nepastebime.

Mitochondrijos vis dar gamina energiją, tačiau daro tai mažiau efektyviai. Dvidešimties prastą miegą ar stresą organizmas dažnai „užmaskuodavo“. Keturiasdešimties šis neefektyvumas atsiskleidžia kur kas aiškiau – atsigavimas tampa „brangesnis“ energijos požiūriu.

Keičiasi ir miegas. Daugelis žmonių vis dar miega pakankamai valandų, tačiau miegas tampa labiau fragmentuotas. Mažėja gilaus miego trukmė, todėl organizmas prasčiau atsistato. Nuovargis ima jaustis nebe epizodiškai, o tarsi nuolat kaupiasi.

Hormonai viduriniame amžiuje neišnyksta – jie ima svyruoti, ypač moterims. Būtent hormonų nepastovumas, o ne jų trūkumas, sutrikdo kūno temperatūros reguliaciją, miego laiką ir energijos ritmus. Organizmui kur kas lengviau prisitaikyti prie nuolat žemesnio lygio nei prie nenuspėjamų svyravimų.

Prie to prisideda ir smegenų veikla. Vidurinis amžius – tai metas, kai tenka didžiausias kognityvinis ir emocinis krūvis: vadovavimas, atsakomybė, budrumas, įvairūs globos ir rūpybos vaidmenys. Prefrontalinė žievė – smegenų sritis, atsakinga už planavimą, sprendimų priėmimą ir impulsų kontrolę – turi dirbti intensyviau tam pačiam rezultatui pasiekti. Psichinis „multitaskinimas“ vargina ne mažiau nei fizinis darbas.

Štai kodėl keturiasdešimtieji taip dažnai jaučiasi alinantys. Biologinis efektyvumas ima svyruoti lygiai tuo metu, kai gyvenimo reikalavimai būna patys didžiausi.

Viltį teikiantys šešiasdešimtieji

Vėlesnis amžius dažnai įsivaizduojamas kaip tiesiog tolesnis vidurinio amžiaus nuovargio tęsimas, tačiau daugelis žmonių patiria ką kita.

Hormonų sistemos po pereinamųjų laikotarpių neretai vėl stabilizuojasi. Gyvenimo vaidmenų gali sumažėti, o kognityvinis krūvis – sumažėti. Sukaupta patirtis leidžia priimti sprendimus greičiau, mažiau varginant save nuolatine analize.

Miegas savaime nebūtinai prastėja vien dėl amžiaus. Esant mažesniam stresui ir saugant pastovų režimą, miego efektyvumas gali net pagerėti – net jei bendras miego laikas sutrumpėja.

Labai svarbu tai, kad ir raumenys, ir mitochondrijos net ir vyresniame amžiuje geba puikiai prisitaikyti. Jėgos treniruotės šešiasdešimtmečiams, septyniasdešimtmečiams ir dar vyresniems žmonėms per kelis mėnesius gali atstatyti jėgą, pagerinti medžiagų apykaitos sveikatą ir subjektyvų energijos pojūtį.

Tai nereiškia, kad vėlesnis gyvenimo laikotarpis dovanoja beribę energiją, tačiau dažnai atsiranda kas kita – didesnis nuspėjamumas.

Gera žinia?

Suaugystėje energija keičiasi labiau savo pobūdžiu, o ne nuolat ir tolygiai mažėja. Klaidinga manyti, kad vidurinio amžiaus nuovargis yra asmeninė nesėkmė ar neišvengiamo nuosmukio pradžia. Iš anatominės ir fiziologinės perspektyvos taip nėra.

Vidurinio amžiaus nuovargį geriausia suprasti kaip neatitikimą tarp biologijos ir reikalavimų: nedideli efektyvumo pokyčiai atsiranda būtent tuo metu, kai kognityvinė, emocinė ir praktinė apkrova yra didžiausia.

Viltį teikianti žinia nėra ta, kad galime susigrąžinti save dvidešimties. Kur kas svarbiau tai, kad ir vėlesniame amžiuje energijos lygį vis dar galima reikšmingai keisti, o keturiasdešimtųjų išsekimas nėra galutinė istorijos stotelė.

Nuovargis šiame etape nėra neišvengiamo nuosmukio pranašas – tai signalas, kad pasikeitė žaidimo taisyklės.