Teleskopai pagavo žvaigždės gimimo blyksnį: užfiksavo žvaigždės užgimimo akimirką Persėjo žvaigždyne

Ypač daug klausimų kėlė paslaptingi plazmos srautai, tai galingi, siauri džiatai, išsiveržiantys iš jaunų žvaigždžių. Dabar mokslininkai teigia pagaliau užfiksavę patį šio reiškinio pradžios momentą. Tarptautinė tyrėjų komanda pasinaudojo dviem pažangiausiais kosminiais teleskopais, tai „James Webb“ kosminiu teleskopu ir „ALMA“ observatorija Čilėje. 

Jų bendras darbas leido pažvelgti į vietą, kuri iki šiol buvo nepasiekiama. Būtent ten gimsta žvaigždės, o kartu su jomis ir didžiuliai energijos srautai. Šis atradimas gali pakeisti mūsų supratimą apie visą žvaigždžių formavimosi procesą.

Pagrindinis tyrimo objektas yra HH 211, jaunutė protžvaigždė, esanti Persėjo žvaigždyne maždaug už tūkstančio šviesmečių nuo Žemės. Ši žvaigždė tarsi kosminis kūdikis, vos 35 tūkst. metų amžiaus, turinti tik šešis procentus Saulės masės. Ir vis dėlto jos veikla jau pribloškia mokslininkus.

Kosminis kūdikis su milžiniška energija

HH 211 išskiria dvi priešingomis kryptimis lekiančias materijos sroves, tai vadinamuosius bipolinius džiatus. Jie yra tokie galingi, kad jų greitis siekia apie 107 kilometrus per sekundę, o tai beveik 385 tūkst. kilometrų per valandą. Nors jų judėjimas į šalis neįtikėtinai greitas, pačios srovės sukasi palyginti lėtai, leisdamos tyrėjams stebėti jų kilmę.

„ALMA“ observatorijos duomenys atskleidė, kad šie džiatai kyla iš pačios akrecinio disko šerdies, tai vos 0,02 astronominio vieneto atstumu nuo žvaigždės, tai yra apie tris milijonus kilometrų. Šis tikslumas yra precedento neturintis. Iki šiol niekam nepavyko pažvelgti taip giliai į žvaigždės gimimo zoną, kur materija ir magnetizmas susijungia į vieną dinamišką sistemą.

Magnetinio „vėjo“ teorijos patvirtinimas

Šis atradimas suteikė stipriausią įrodymą vadinamajam magnetinio vėjo modeliui. Pagal jį žvaigždės magnetinis laukas veikia kaip milžiniška kosminė timpa, kuri išmeta dalį medžiagos į kosmosą. Toks išsiveržimas padeda jaunai žvaigždei atsikratyti perteklinio sukimosi momento ir toliau kaupti masę. Be šio proceso žvaigždės formavimasis sustotų, nes disko medžiaga tiesiog nebegalėtų kristi į jos centrą.

Kitaip tariant, džiatai, tai tarsi saugumo vožtuvas, kuris leidžia gimstančiai žvaigždei išlikti stabiliai ir augti. HH 211 suteikė pirmą tiesioginį šio reiškinio įrodymą, todėl jis laikomas vienu svarbiausių pastarųjų metų astronomijos pasiekimų.

Naujas žvilgsnis į visatos pradžią

Tyrėjai pabrėžia, kad šis atradimas, tai tik pradžia. Norint pilnai suprasti, kaip gimsta žvaigždės, reikia daugiau tokių stebėjimų ir kitų jaunų sistemų analizės. „James Webb“ ir „ALMA“ sinergija įrodė, kad bendras skirtingų technologijų panaudojimas gali atskleisti tai, ko vienas teleskopas nepajėgtų pamatyti.

Šis metodas atveria kelią ateities tyrimams, galintiems paaiškinti ne tik dabartinių žvaigždžių gimimą, bet ir pirmųjų šviesulių formavimąsi ankstyvojoje visatoje. Galbūt netrukus žmonija sužinos, kaip iš dulkių ir dujų pirmą kartą įsižiebė šviesa, pažymėjusi naujos eros pradžią visatos istorijoje.