Ugnis pakeitė mūsų DNR? Mokslininkai teigia, kad nudegimai galėjo formuoti žmogaus evoliuciją

Istoriškai žmonės ne tik bijojo ugnies, bet ir išmoko ją prisijaukinti bei kontroliuoti. Ugnies įvaldymas laikomas vienu iš svarbiausių technologinių lūžių, leidusių mūsų rūšiai išplisti po visą planetą, prisitaikyti prie šaltesnio klimato, geriau apdoroti maistą ir kurti sudėtingesnes technologijas. Tačiau nuolatinis buvimas šalia ugnies visada buvo susijęs ir su rimta nudegimų rizika.

Pasak vieno iš tyrimo autorių Kaddžio, būtent nudegimai yra išskirtinė žmogui būdinga trauma. Dauguma gyvūnų instinktyviai vengia ugnies, tuo tarpu žmogus jos sąmoningai ieško: šilumai gauti, maistui gaminti, gamybinėms reikmėms, vėliau – pramonei. Tai reiškia, kad didžioji dalis žmonių per savo gyvenimą bent kelis kartus patiria nudegimus, o šis procesas tęsiasi jau daugiau kaip milijoną metų.

Tyrėjai palygino žmonių ir kitų primatų genomus. Paaiškėjo, kad Homo sapiens turi genų, kurie yra glaudžiai susiję su: greitesniu žaizdų gijimu, imuninės sistemos aktyvacija, uždegimo kontrolės ir audinių atstatymo procesais.

Manoma, kad šie prisitaikymai padėjo ankstyviems žmonėms išgyventi nuolat patiriant nedidelius nudegimus – gerokai anksčiau, nei atsirado šiuolaikiniai vaistai ir antibiotikai. Tačiau evoliuciniai „patobulinimai“ turėjo ir kainą: stiprių nudegimų atveju žmogaus organizmas linkęs į labai intensyvų uždegimą, didesnį randėjimą ir pavojingas komplikacijas, kurios gali kelti grėsmę gyvybei.

„Mūsų darbas rodo, kad natūrali atranka galėjo skatinti tokių savybių formavimąsi, kurios didino išgyvenamumą po pasikartojančių nedidelių nudegimų“, – aiškina Kaddis.

Šis tyrimas taip pat padeda geriau suprasti, kaip sąveikauja kultūra ir evoliucija. Ugnies valdymas yra kultūrinis įgūdis, tačiau jis, rodos, neatsiejamas ir nuo mūsų biologinių bruožų formavimosi. Kitaip tariant, tai, ką žmonės darė tūkstančius ir milijonus metų – sėdėjo prie laužo, kepė maistą, naudojo ugnį gamyboje – pamažu veikė ir mūsų genus.

Toks požiūris atveria naujų galimybių medicinai. Geresnis evoliucinių prisitaikymų prie nudegimų supratimas gali padėti kurti efektyvesnius gydymo metodus, mažinti randėjimą ir užkirsti kelią pavojingoms komplikacijoms po sunkių nudegimų.

„Ši teorija rodo, kad kultūra gali tapti natūralios atrankos veiksniu ir yra neatsiejama mūsų istorijos dalis – to, kas daro mus žmonėmis“, – pabrėžia kitas tyrėjų komandos narys Lerua.

Mokslininkų išvados papildo vis gausėjančius įrodymus, kad žmogaus kūną formavo ne tik aplinkos sąlygos ar mityba, bet ir mūsų pačių sukurti įrankiai, technologijos bei kasdieniai įpročiai. Ugnis – vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip kultūrinis pasiekimas galėjo pažodžiui „įrašyti“ savo pėdsaką žmogaus DNR.