Ar jie tikrai gintų Lietuvą? NATO duotas pažadas nėra garantija, o kas jei vis dėlto paliks mus vienus?

Viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, net privačiuose pokalbiuose vis dar atsiranda žmonių, kurie sako: „Popieriuje tai gražu, bet ar realybėje kas nors čia dėl mūsų kraujuotų?“.

NATO širdis yra 5-asis Šiaurės Atlanto sutarties straipsnis, kuris skelbia, kad vienos šalies užpuolimas laikomas visų užpuolimu. Tačiau tai nėra automatinis karo paskelbimas. 

Kiekviena valstybė sprendžia pati, kaip reaguos – diplomatiškai, logistika ar kariškai. Ir štai čia prasideda interpretacijos, ar visos šalys iš tikrųjų nedvejodamos siųstų savo karius, jei pultų Lietuvą?

Istorijos pavyzdžiai kelia ir viltį, ir klausimų

Kai buvo užpulta JAV 2001 metais, NATO aktyvavo 5-ąjį straipsnį. Bet tai nebuvo karas Europoje, tai buvo terorizmo grėsmė. Ukrainos atvejis rodo priešingą scenarijų: šalis nėra NATO narė, tačiau vis tiek gauna didelę karinę ir finansinę paramą. 

Lietuvoje žmonėms kyla klausimas, o jeigu būtume mes, ar būtų lygiai taip pat? Ar tikrai amerikiečių, vokiečių ar prancūzų kariai kovotų už Šiaulius ar Raseinius?

Lietuvoje šiuo metu dislokuoti sąjungininkų kariai. Tai apčiuopiamas ženklas, kad NATO mus mato, kad saugumas nėra tik pažadas. Tačiau ne vienam kyla klausimas, ar šie keli tūkstančiai karių pajėgtų sustabdyti didesnę karinę grėsmę, jei ji atsirastų staiga? 

O jei pagalba iš kitų valstybių užtruktų, ar mes turėtume pakankamai laiko?

Nesaugumo šaknys – ne tik karinės

Visuomenės nepasitikėjimas dažnai kyla ne iš loginių argumentų, o iš emocijų. Informacinės atakos, sąmokslo teorijos, propaganda, visa tai sistemingai bando įteigti, kad Lietuva esanti viena ir niekam neįdomi. 

Taip formuojamas bejėgiškumo jausmas, kuris, deja, paveikia net dalį protingų, patriotiškų žmonių.

Tvirtas ryšys su NATO svarbus, bet dar svarbesnis yra pačių Lietuvos žmonių tikėjimas, kad mes nesame vieni. Tikėjimas turi remtis ne iliuzijomis, o supratimu, kaip veikia kolektyvinė gynyba, kokios grėsmės realios, kokia mūsų vieta geopolitikoje. 

Reikia ne tik vilties, bet ir kritinio mąstymo, gebėjimo atpažinti manipuliacijas bei pasiruošimo, ne vien kariuomenės, bet ir visuomenės.

NATO nėra burtažodis. Tai bendras susitarimas. O kiek jis veiks, priklauso ne tik nuo Briuselio ar Vašingtono, bet ir nuo mūsų pačių. Kuo labiau tikėsime savo svarba, tuo rimčiau mus vertins ir sąjungininkai. 

Galutinis atsakymas į klausimą „Ar gintų?“ priklauso nuo to, ar mes patys tikime, kad esame to verti.