Bermudų trikampio paslaptis atskleista: mokslininkai prabilo apie pavojingas okeano jėgas

Ekspertai jau seniai kėlė hipotezę, kad lemiamą vaidmenį galėjo turėti ekstremalios oro sąlygos ir metano išsiveržimai iš vandenyno dugno. Šios dujos, išsilaisvinusios dideliais kiekiais, galėjo paveikti laivų plūdrumą ir variklių darbą. Tai kur kas labiau žemiškas paaiškinimas nei populiarios teorijos apie ateivius ar laiko portalus.

Mokslininkas Ronaldas Knapperis, duodamas interviu mokslo laidai „What If Science“, pabrėžė, kad Bermudų trikampio rajone anksčiau galėjo egzistuoti didelis metano telkinys. Pasak jo, laikui bėgant šis telkinys galėjo išsekti arba tapti nebeaktyvus. Tai paaiškintų, kodėl per pastaruosius dešimtmečius paslaptingų incidentų šiame regione smarkiai sumažėjo.

Ryškiausias ir labiausiai pagarsėjęs Bermudų trikampio atvejis įvyko 1945 metų gruodžio 5 dieną. Tą dieną dingę penki JAV karinio jūrų laivyno mokomieji lėktuvai, žinomi kaip Flight 19, vykdė treniruočių skrydį virš rajono tarp Majamio, Bermudų salų ir Puerto Riko. Pilotai pranešė apie navigacijos prietaisų sutrikimus ir neteisingai veikiančius kompasus, o netrukus ryšys su jais nutrūko. Į paiešką išsiųstas lėktuvas taip pat dingo be pėdsakų. Jokių nuolaužų taip ir nepavyko rasti. Panašūs incidentai tęsėsi iki XX a. aštuntojo dešimtmečio – pradingdavo prekybiniai laivai, žvejybiniai kateriai ir privatūs lėktuvai.

Anot Knapperio, situacija iš esmės pasikeitė devintajame dešimtmetyje, kai per šį regioną pradėjo reguliariai plaukti komerciniai laivai. Šis laikotarpis sutapo su spartiu palydovinio stebėjimo ir GPS navigacijos vystymusi.

Skeptiškai mistines versijas vertinantys tyrėjai teigia, kad šie pokyčiai įrodo: jokios antgamtinės jėgos nebuvo. Tiesiog išsamesnė laivybos apskaita, tikslesni duomenys ir geresnė kontrolė leido atskleisti ankstesnius perdėjimus ir atsitiktinių sutapimų interpretacijas kaip „paslaptis“. Tyrėjai taip pat primena, kad anksčiau laivai dažnai patekdavo į staigius škvalus ir audras, susidurdavo su milžiniškomis bangomis, neturėdami prieigos prie modernių orų prognozių.

Šiuo metu vis daugiau dėmesio sulaukia būtent metano išsiveržimų teorija. Knapperis paaiškina, kad staigus metano išsiskyrimas iš vandenyno dugno gali reikšmingai sumažinti vandens tankį. Dėl to laivai praranda plūdrumą, o dujoms patekus į variklių sistemas gali sutrikti jų veikimas. Panašūs reiškiniai yra fiksuoti ir kituose pasaulio regionuose.

Jei kadaise po Bermudų trikampiu tikrai egzistavo labai aktyvus metano židinys, o vėliau jis nuslopo arba pasislinko, tai galėtų paaiškinti ir staigesnį incidentų padažnėjimą tam tikru laikotarpiu, ir jų vėlesnį sumažėjimą.

Mokslininkas daro išvadą, kad bendras technologinis progresas palaipsniui atėmė iš Bermudų trikampio paslaptingumo aureolę. Anot jo, ši vietovė „klestėjo laikais, kai nebuvo galimybės akimirksniu patikrinti informaciją“. Šiandien kiekvienas skrydis ir didesnis laivas stebimi realiuoju laiku, o nelaimės signalai perduodami akimirksniu, todėl erdvės spekuliacijoms lieka gerokai mažiau.

Be to, laikui bėgant galėjo pasislinkti ir galimos magnetinės anomalijos, taip pat keistis vandenyno dugno struktūra. Visa tai gali paveikti potencialiai pavojingų zonų išsidėstymą ir jų aktyvumą.

Mokslinės naujienos: kas dar žinoma apie žmonijos praeitį

Biologas Skotas Treversas spėja, kad mūsų protėviai maždaug prieš 900 000 metų patyrė ekstremalų populiacijos sumažėjimą. Jo vertinimu, daugiau kaip 100 000 metų išgyveno vos kiek daugiau nei tūkstantis žmonių. Mokslininko nuomone, tai buvo vienas rimčiausių populiacijos krizių tarp stambiųjų žinduolių, galėjęs sunaikinti žmoniją dar jai galutinai nesusiformavus.

Šis staigus populiacijos sumažėjimas sutapo su gilių ekologinių sukrėtimų laikotarpiu – perėjimu iš ankstyvojo į vidurinįjį pleistoceną. Tuo metu Žemės klimato sistema patyrė ryškių pokyčių: plėtėsi ledynų skydai, žemėjo jūros lygis, o Afrikos ir Eurazijos ekosistemos buvo stipriai suardytos.