Meksikoje atkasta paslaptinga karališkoji kapavietė: radinys pribloškė net patyrusius archeologus

Mokslininkų teigimu, architektūrinių ir meninių elementų išsaugojimo lygis yra toks aukštas, kad leidžia labai detaliai tyrinėti zapotekų simboliką ir ritualinę praktiką.

Ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė priekapinėje patalpoje, prie įėjimo į kapavietės prieškamerę, rastas akmeninis pelėdos atvaizdas. Zapotekų pasaulėžiūroje pelėda simbolizavo naktį ir mirtį. Jos snapas dengia veidą, kuris, archeologų manymu, gali būti čia palaidoto žmogaus portretas.

Tarp dviejų patalpų taip pat buvo aptiktas akmeninis frizas su iškaltais kalendoriniais vardais. Ant durų staktų išraižytos vyro ir moters figūros su galvos apdangalais ir ritualiniais atributais – tikėtina, kad jos simbolizavo kapavietės sergėtojus.

Šiuo metu tarpdisciplininė specialistų komanda atlieka konservavimo darbus ir tolesnius paminklo tyrimus. Dalis sieninės tapybos yra pažeidžiama dėl augalų šaknų ir vabzdžių poveikio, todėl reikalauja skubaus sutvirtinimo.

Zapotekai garsėjo savo aukšto meninio lygio dirbiniais ir turtingomis kapavietėmis. Pirmieji šios kultūros pėdsakai datuojami maždaug 1500 metais prieš mūsų erą, o klestėjimo laikotarpis siekia 300–900 mūsų eros metus. Oachakos aukštikalnių gyventojai save vadino „debesų žmonėmis“.

Jų sostinė Monte Albanas yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Žinomiausiu šios tautos atstovu laikomas XIX amžiuje Meksikos prezidentu buvęs Benitas Chuaresas, sėkmingai gynęs šalį nuo užsienio įsikišimo.

Primintina, kad neseniai tyrėjai Indonezijoje identifikavo uolų meną, kurio amžius siekia apie 68 tūkstančius metų – tai vienas seniausių žinomų žmogaus kūrybiškumo pasireiškimų. Piešiniai aptikti oloje atogrąžų Sulavesio saloje, centrinėje šalies dalyje. Tai raudonai rudi žmogaus rankų antspaudai, kurių dalies pirštai sąmoningai pailginti arba nusmailinti. Manoma, kad šie atvaizdai sukurti ant rankų purškiant pigmentą, o kai kurių pirštų galiukai tyčia modifikuoti.